Prof. Dainiaus Pūro praėjusių metų pabaigoje portale DELFI publikuotas straipsnis apie savižudybių mastą priverčia sunerimti, kad ne taip jau gerai viskas su tais bičių koriais, nors ir jų žinoma reikia. „Lietuvoje, deja, senokai turime savo „Ebolą“. Per nepriklausomybės laikotarpį savižudybių epidemija jau išguldė Lietuvoje žymiai daugiau žmonių, negu Ebola visame pasaulyje. Maža to – galima – deja, prognozuoti, kad savižudybių epidemija tęsis ir 2015-2019 metais Lietuvoje nusižudys daugiau žmonių, negu visame pasaulyje pasaulį šiandien yra pakirtęs Ebolos virusas“. – prof. Dainius Pūras.
Jeigu visuomenė serga, ar bent sloguoja, socialiniai mokslai neturi ir negali tapti „trečiuoju broliu“. Socialinis darbas viena iš tų profesijų, kuri į pokyčius visuomenėje turėtų reaguoti sparčiausiai. Lietuvą, kuri prabudo iš ilgo snaudulio tik prieš 25 –erius metus, tie pokyčiai vejasi dviguba jėga. Keičiasi lyčių vaidmenys, požiūris į šeimą ir vaikų ugdymą, keičiasi požiūris į darbą ir situacija darbo rinkoje.
Pradedame kalbėti apie LGBT vaikų patyčias mokykloje, nors dar nesenai neigėme, kad tokie vaikai yra. Turime smurto artimoje aplinkoje įstatymą, tuo tarpu Anglijos ir Velso teisėje tik 1990 m. buvo panaikinta nuostata, kad „vyras negali būti kaltas išprievartavęs savo teisėta žmoną...“
Ta pati Anglija prieš 60 metų nuteisė garsų mokslininką A. Tiuringą už homoseksualius santykius, nors tai buvo žmogus, padėjęs sąjungininkams laimėti antrą pasaulinį karą prieš nacistinę Vokietiją ir kas žino, kaip pakeitęs mūsų visų likimą. Visa ši visuomenės transformacija yra iššūkis socialiniam darbui, tam reikia ne tik ypatingų kompetencijų, bet ir didelio kūrybiškumo, drąsos ir pasitikėjimo savimi. Technologijos ir narystė Europos Sąjungoje mus priartino prie ano, vakarietiško pasaulio, fiziškai ir virtualiai, tačiau dar tiek daug turime išmokti mentaliai? Dvasiškai? Psichologiškai? (koks čia apibūdinimas tiktų?).
Reikia išmokti tolerancijos, išmokti išeiti iš savo kiemo, atsikratyti nuoskaudų, labiau pasitikėti savimi. Tai tokia plati sritis, kur jaunas ir kūrybingas socialinis darbuotojas, o ir visa socialinių darbuotojų armija, turės ką veikti ilgus metus. 2013 m. „Sprinter tyrimai“ atliktas tyrimas parodė, kad beveik pusė lietuvių liktų neutralūs, jeigu šalia būtų įžeidžiai ar paniekinamai kalbama apie kitos lytinės orientacijos žmones. Daugiau nei pusė lietuvių nenorėtų, kad jų kaimynas būtų romų tautybės arba asmuo išėjęs iš įkalinimo įstaigos (Darbo ir socialinių tyrimų institutas, 2012). Vis dar esame tauta, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių, o Pasaulio bankas įspėja, kad esame penkti nuo galo pagal gyvenimo trukmę. Mes, kaip jauna visuomenė, mokomės sparčiai, juk jaunimas visada labai imlus. Šį straipsnį iš dalies inspiravo pažintis su jaunais, iniciatyviais žmonėmis, kurie formuoja naują požiūrį į socialinį darbą. Prieš gerus 15 metų socialinio darbuotojo pavadinimas buvo mažai įprastas, bet ilgainiui įgijo pagyvenusių moterų, prižiūrinčių neįgalius asmenis, veidą.
Tuomet prof. A. Bagdonas, vienas iš socialinio darbo studijų pradininkų Lietuvoje, sakė, kad socialiniai darbuotojai savo buitimi nelabai skiriasi nuo savo klientų. Ir šiuo metu, praėjus 15 metų po pirmųjų socialinių darbuotojų laidos Vilniaus Universitete, galime teigti, kad socialinį darbą dirba didžioji dalis moterų, jų atlyginimai yra vieni mažesnių (vidutinis socialinio darbuotojo, kuris turi aukštąjį išsilavinimą, darbo užmokestis siekia 490 eurų iki mokesčių), o pačios profesijos prestižas yra toks pat žemas kaip socialinių darbuotojų galimybės išvykti atostogų prie Viduržemio jūros. Labai subtiliai šią situaciją prieš porą metų savo straipsnyje aprašė Vilniaus universiteto mokslininkės, pavadindamos socialinius darbuotojus „nepataisomais profesionalais“.
Vis dar nepaisomais galbūt todėl, kad profesijai trūksta būtent drąsių, kūrybiškų ir pasitikinčių savimi žmonių. Toliau būtų madinga apkaltinti valdžią ar politikus ir jų netinkamą požiūrį į tokią svarbią profesiją, bet šį kartą nusprendžiau parašyti apie tai, koks potencialas glūdi pačioje visuomenėje. Čia norėčiau pateikti vieną įdomų pavyzdį. Po ilgų diskusijų, sunkaus nevyriausybinių organizacijų darbo ir Europos Sąjungos rekomendacijų, Lietuva pagaliau patvirtino deinstitualizacijos planą, pagal kurį planuojama pereiti nuo stacionarios prie bendruomeninės globos, vaikų globos atveju, tai būtų alternatyva vaikų namams būtų šeimose ar šeimynose. Politikai, praktikai, mokslininkai suka galvas kaip įgyvendinti šį planą, kai šalyje vaikų, augančių vaikų namuose, skaičius nuolat siekia 4 tūkstančius.
Tuo metu Vilniaus pakrašty jau 20 metų veikia SOS vaikų kaimas, nevalstybinė organizacija, kurioje vaikai auga (ne tik globojami) šeimynose. Turi beveik tikrą mamą, tetą, savo namą, savo virtuvę, savo tradicijas, savo išgyvenimus ir džiaugsmus, kaip ir visose šeimose. Valstybė vaikų globai šeimynose skiria dvigubai mažiau lėšų nei vaikų globos įstaigose. SOS vaikų kaimo kolektyvas ieško įvairiausių būdų užsitikrinti finansavimą. Praėjusių metų pabaigoje mums visiems purtant pinigines ir laukiant naujų eurų, SOS vaikų kaimas sumąstė akciją „Balti centai vaikų svajonėms“. Akcijos metu įmonėse ar organizacijose buvo pastatytos specialios baltos dėžės baltiems centams su akcijos simbolika. Per akciją buvo surinkta 900 kilogramų lietuviškų monetų, žmonės paaukojo 7411 eurų arba 25588,70 Lt. Paprastas kūrybiškumas, drąsa ir verslumas.
Verslumas socialiniame darbe – ar tai suderinama, ar gali profesija įgyti kitą naują įvaizdį? Užsienio šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje, milžinišku tempu auga socialinio verslo sektorius, vienas iš penkių šalyje egzistuojančių verslų yra socialinio pobūdžio, šiame sektoriuje sukuriama per 1 mln. darbo vietų, šio tipo bendrovės uždirba 480 mln. eurų metinių pajamų. Šios įmonės investuoja pelną į socialinius ar ekologinius projektus, nemoka dividendų savo akcininkams, o jų pagrindinė misija yra palikti pasaulį gražesnį, nei jį atrado. Vienas žinomiausių Lietuvoje britų, kuriančių socialinį verslą yra kulinaras Jamie Oliver, Kinijoje socialinio verslo įmonė sėkmingai teikia kompiuterizuotas socialines paslaugas į namus, Latvijoje pagyvenusios moterys gamina kilimus ir parduoda juos įmonėms bei įvairioms ugdymo įstaigoms. Lietuvoje garsiausias pavyzdys turbūt yra salotų baras „Mano guru“, įdarbinantis besigydančius priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų asmenis.
Ar gali taip būti, kad vaistai gydyti visuomenę nuo mūsiškos Ebolos yra pasiekiami, tik tam reikia kūrybingų žmonių ir jų svajonių? Juk bet kokia inovacija, pakeitusi pasaulį, pradžioje buvo tik kažkieno svajonė. Priežastys studijuoti socialinį darbą gali būti labai viliojančios: socialinis darbas yra sritis, turinti be galo didelį potencialą augti dėl augančių visuomenės poreikių ir dėl tolydžio didėjančio profesijos pripažinimo. Prie to galėtų prisidėti ir talentingas jaunimas, kuriantis socialines inovacijas, keičiantis socialinio darbo kaip prašytojo veidą ir kuriantis socialinį verslą. Taigi pabaigai, sakinys jaunimui. Jeigu jums atrodo, kad turite noro ir galių keisti pasaulį į gerą, bet aplinkiniai jums sako, kad tai neperspektyvu, išdrįskite jiems įrodyti, kad jie klysta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!