Civilizacijos, atvedusios į susinaikinimą, šiek tiek padedant gamtai. Prieš akis iškyla vaizdinys: du žmonės, stovintys virš bedugnės – vienas jų tarsi girtas skeryčiojasi, garsiai šūkauja įrodinėdamas kažkokias jam vienam suprantamas tiesas, kitas stovi ramus, susikaupęs, tarsi kažko lauktų ir sulaukęs tinkamos akimirkos lengvai, vos pastebimu judesiu stumteli triukšmadarį prarajon.
Neliko besiskeryčiojančios žmonijos, pasipūtusios ir įsitikinusios savo „pasaulio valdovų“ teisumu. Tiksliau sakant, neliko jos civilizacinės išraiškos, nors... Šis tas liko – liko mano siekis susikaupti ir kaip nors pabaigti rašyti šį beprasmį laišką.
Garsiai nusikvatoju, suvokdamas, koks tai idiotiškas sumanymas, o ši trapi popieriaus skiautė, kurią išdidžiai vadinu „Laišku ateities kartoms“ – tai galutinė riba, skirianti gęstančio sąmoningumo likučius nuo visiškos tamsos. Žvakės liepsna vos virpa, žvakigalio, manau, užteks dar porai valandų ir viskas... toliau amžina tamsa, šaltis ir beprotybė... Palaimingoji beprotybė, kuri per likusį trumpą egzistavimo laiką tapo vieninteliu išsigelbėjimo ir išgyvenimo šaltiniu šiame pragare.
Kaip kitaip galima pavadinti žlugusių vilčių ir tamsos pasaulį, virš kurio tvyro amžinos branduolinės žiemos šydas? Gęstančioje sąmonėje švysteli poros metų senumo (berods, 2012 m. gruodžio 21 d. ir kelių vėlesnių dienų) spaudos rėkiančių antraščių nuotrupos: „Planetų paradas... Neregėtas Saulės aktyvumas... Žemės elektromagnetinis laukas sunaikintas... Pavojus... Branduolinių ginklų arsenalai... Branduolinės jėgainės... Apokalipsė... Evakuacija“.
Įnirtingai įsikabinu į paskutinę sąvoką – „evakuaciją“. Tikslus pastebėjimas – evakuacija. Evakuacija į niekur. Žmonija pati sau išrašė kelionės „branduoliniu traukiniu“ bilietą į vieną pusę – be teisės sugrįžti. Šypteliu.
O šventas naivume! Lyg tai pasaulyje išlikusių kelių milijonų žmonių susigrūdimas požeminėse slėptuvėse, kasyklų šachtose, metro tuneliuose ir dar bala žino kur, užtikrins žmonijos išlikimą. Tai tik saviapgaulė ir egzistencinės agonijos pratęsimas, tiesa, keleriems ar keliolikai metų ilgiau nei didžiajai daliai žmonių, ne savo noru likusių paviršiuje. Kaip sakė A. Einšteinas: „Yra tik du begaliniai dalykai – Visata ir žmonių kvailumas. Dėl Visatos nesu tikras“.
Lieka tik šiokia tokia viltis, kad per ilgus branduolinės žiemos šimtmečius Žemė apsivalys nuo ją parazitavusios „civilizuotos“ žmonijos palikimo ir jei dar bus likę žmonių ar į juos panašių padarų, galbūt jie išsaugos bent šiokią tokią šviesesnės ateities viltį. Šviesesnės, proto pasiekimų nedrumsčiamos ateities. Vėl pamečiau mintį. A, taip... Mano pastebėjimai skirti ateities kartoms (prieš užgesdama, žvakės liepsna paskutinį kartą staigiai šokteli į viršų, tarsi tyčiodamasi iš tokių trafaretinių frazių):
1. Žmogaus protas yra absoliučiai abstraktus ir destruktyvus. Civilizacija – abstraktaus proto praktinė išraiška. Bet kokia Civilizacija veda jos kūrėjus žlugimo keliu. Kuo didesnė civilizacijos pažanga ir geografinė aprėptis, tuo skaudžiau jaučiamos žlugimo pasekmės. Civilizacijos žlugimas globaliu mastu – pasaulio pabaiga.
2. Abstraktus protas nesuvokia ir nekenčia kitų alternatyvių gyvybės formų, todėl stengiasi šias formas pajungti arba sunaikinti. Viena iš tokių alternatyvių protui formų – gamta. Tiek technologinė Civilizacijos pusė, tiek vadinamoji kūrybinė (menas, filosofija ir pan.) tarnauja vieninteliam tikslui – pajungti gamtą, suteikti jai abstrakčią prasmę.
Pradedant senovės šumerų ir egiptiečių piramidžių formomis, baigiant skrydžiais į kosmosą, protas dirbtinai iškreipė aplinkinio pasaulio suvokimą. Gamta buvo palaipsniui transformuota ir deformuota stiklo, betono, plastmasės, branduolinės sintezės, klonavimo ir kitokio žmogaus išrasto šlamšto pagalba. Civilizacija – tai proto siekis gamtą paversti „kreivų veidrodžių karalyste“, kuri anksčiau ar vėliau sudūžta, į šipulius sudaužydama ir savo kūrėjus.
3. Gyvenimas harmonijoje su gamta yra raktas į žmonijos būties tąsą, protas yra tik nepatikimas žmonijos įrankis, kuris dažnai lūžta. Paveldėję šį pasaulį po mūsų, atsiminkite tai ir nebūkite per daug protingi, nepasiduokite pažinimo pagundoms – pažinimo vilionės įtrauks jus į begalinį ir iškreiptą būties suvokimo verpetą, kuris galiausiai atves jus į neišvengiamą susinaikinimą (nepamenu jau, ar tik ne apie tai buvo kalbama Biblijoje, kai Adomas susigundė Pažinimo medžio obuoliu?).
4. Išlikite...
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.