Tas siūlas, matyt, buvo užpainiojęs visą mano kūną nuo kojų ir rankų pirštų galų iki pat skalpo viršaus, nes jutau kiekvieną organizmo ląstelę išsivaduojant nuo pančių ir atsiradusioje tuštumoje atsilaisvinantį veikimo potencialą.
Nors dirbdamas sėdimą darbą seniai apleidau sportą, kurio niekada smarkiai ir nepraktikavau, jaučiau kaip po beveik malonių gnybtelėjimų lavinos mano kojos tampa greitos ir stiprios, tarytum laukinio žvėries, o rankos tikslios ir staigios kaip snaiperio.
Aš jau nekalbu apie tarpukojo zoną. Pirmas tikrai nemalonus potyris buvo siūlui paliekant širdies plotą, kur jo iki tol sklandi šalinimo procedūra tikriausiai dėl mazgų raizgalynės užstrigo ir, tik skausmui pavojingai priartėjus prie infarktinio, atsipalaidavo kartu išvilkdama kažką, kas jautėsi tarytum į kraujo krešulį įvyniotas akmuo.
Savaime suprantama, kad atsikračius tokios sunkenybės, mano širdies ritmas tapo ramus ir lygus, o nuo vaikystės turėti ūžesiai pradingo. Siūlo galui artėjant prie galvos išsigandau, kad laukia dar vienas nemalonus momentas ir buvau teisus – visam tam karavanui pasiekus kaukolės ertmės vidurį, kažkur ties kankorėžine liauka, pajutau kaip iki absoliutaus koncentrato išgrynintų jausmų fone visa mano esybė tartum vamzdeliu išsiurbiama iš kūno.
Ne, aš nemačiau šviesios tunelio gale ir neiškeliavau kartu su ja. Kaip jau minėjau, atsibudau savo tamsiame kambaryje tarytum įprastą gruodžio rytą. Tamsoje ant stalelio prie lovos sugraibiau išmanųjį telefoną – 6:15, penktadienis, 2012 gruodžio 21 diena - metas keltis ir eiti į darbą.
Greitai atsiverčiau CNN aplikaciją, kad paskubomis peržvelgčiau svarbiausių įvykių antraštes: „Virš 50 žuvusių artimuosiuose rytuose, iš jų dauguma moterys ir vaikai“ – velniava, tas užsitęsęs Artimųjų rytų konfliktas turės neigiamos įtakos degalų kainoms ir mano biudžetui.
„Europoje tebesitęsia euro krizė, auga nedarbas“ – ech, pavėlavau nusipirkti su tuo susietų išvestinių finansinių produktų generuojančių gerą pelną. Na, bet ne viskas prarasta – jaučiu, kaip mano protas dirba visu analitiniu pajėgumu. Jokios baimės dėl mano darbe sužlugdyto projekto ir neišvengiamo keblaus pasiaiškinimo prieš šefą jaudulio, dėl kurio vakar vakare prisigėriau antidepresantų. Mano galvoje neįtikėtinu efektyvumu jungiami taškai ir braižoma schema, kaip parodant aukštąjį krizės valdymo pilotažą, visą atsakomybę permesti kolegai ir tiesioginiam vadovui. Buvusio vadovo vieta ir geras vardas, remiantis mano šaltais apskaičiavimais, man garantuoti dar šiais metais.
Patenkintas savo aštriu protu, prieš veidrodį dar pasipraktikuoju teisingą kūno kalbą ir išeinu į gatvę. Artėdamas prie stotelės pamatau ten jau stovintį reikiamo maršruto troleibusą. Greitai apskaičiuoju atstumą ir įvertinęs savo naujai atrastą kūno vikrumą pasileidžiu bėgti.
Vairuotojas arba kas nors iš keleivių, pamatę atbėgantį žmogų, turi sulaikyti išvažiavimo momentą porai akimirkų – man to ir tereikia. Prie troleibuso atsiduriu akimoju, bet dar greičiau prieš pat nosį užsitrenkia durys ir mano troleibusas palieka mane stypsot stotelėje pučiant žvarbiam vėjui. Turiu sau pripažinti, jog nenumačiau fakto, kad niekas, išskyrus mane, nėra suinteresuotas laukti net ir kelias sekundes vėluojančio keleivio.
Neturėdamas ką veikti stebiu aplinką: būrelis pavienių mokinių, kaip ir aš, laukia atvykstančio viešojo transporto. Visi, įskaitant ir dešimtmečius bamblius, išsitraukę išmaniuosius telefonus, nors ir stovėdami gretimais, yra nutolę vienas nuo kito beribiais interneto toliais. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Neužilgo pastebiu, kaip vienas dičkis akies krašteliu žvelgia į mažiaus pirštų maigomą naujausio modelio trijų tūkstančių litų vertės aparatą. Stebiu, kaip jis tarytum kiškį pamatęs erelis laukia tinkamo momento, matau, kaip jis įkvepia orą ir – staigus smūgis - grobis jau naguose - grobuonis stulbinamu miklumu tarp automobilių pasileidžia į kitą gatvės pusę. Tačiau vietoj laukto stabdžių cypimo ir žviegiančių padangų monotoniškam gatvės gausmo fone, išgirstu šiek tiek garsesnį variklio ūžesį, lydimą duslaus smūgio garso.
Vagis gerai viską apskaičiavo, tik nenumatė, kad vairuotojas, prieš kurio automobilį bandė perbėgti gatvę, per tą trumpą laiką sumes, kad draudimo išmoka bus didesnė už jo seno tranto vertę. Iš stiprių išgyvena tik patys stipriausi – tariu sau mintyse ir ramiai seku tolesnę įvykių eigą.
Priverstinai sustojusiam eisme girdėti piktas, į darbą vėluojančių vairuotojų bambėjimas. Jį perrėkia netylantis mažiaus bliovimas ir man nėra iki galo aišku, ar labiau dėl pamuštos akies, ar šukėm ant asfalto pažirusio telefono.
Sudaužyto automobilio vairuotojas ramiai aiškina atvykusiems policijos pareigūnams kaip nebespėjo nieko padaryti, atsargiai pasiteiraudamas į kokį draudimą jam kreiptis dėl žalos atlyginimo. Medikams abejingai uždengiant kūną, pora pusamžių moteriškių karštai diskutuoja, kiek šimtų tūkstančių valstybei kainuoja jauno žmogaus žūtis. Likę mokiniai toliau stovi įbedę nosis į savo personalinę realybę, visiškai ignoruodami tai, kas vyksta aplinkui, nors, man rodos, kad mačiau kaip keli iš jų nufotografavo įvykio vietą prieš atvykstant tarnyboms.
Aš laukiu per susidariusį kamštį lėtai, bet užtikrintai link manęs artėjančio troleibuso. Jam pagaliau priartėjus prie stotelės iš gretimo namo laiptinės išbėga visų senesnių rajono gyventojų pažįstamas žilabarzdis senolis Griša. Jis nekaip atrodo: išsidraikiusiais plaukais ir barzda, basas, vienmarškinis, iškankintas nemigos ir baimės perkreiptu veidu. Pribėgęs prie troleibuso jis garsiai rusiškai surinka „Pasaulio pabaiga!!!“, ir čia pat krinta nebegyvas.
Visi keleiviai jį mandagiai perlipa ir keliauja toliau kas sau.
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.