2014 m. sausį Vilniaus mažajame teatre Pauliaus Ignatavičiaus pastatytas spektaklis „Kruvinos vestuvės“ pagal Federico Garcia Lorca pjesę iš pradžių atrodo neaktualus kūrinys. Kalbos apie „blogą“ kraują, griežtas šeimos narių požiūris į moralę, kai už kiekvieną prasižengimą reikia keršyti ginklu – visa tai atrodo atgyvena, matoma tik senuose ispanų ir italų filmuose, visiškai svetima šiuolaikiniam lietuviui.
F.G. Lorca parašė pjesę „Kruvinos vestuvės“ (1932 m.), remdamasis tikru įvykiu. Ne, tai vis dėlto nestebina. Jei peržiūrėtume policijos ataskaitas, rastume galybę panašių istorijų ir dabartinėje Lietuvoje. Vos naktį nušviečia pilnatis, žmonės nebeatsilaiko savo žudančiai prigimčiai. Vyras užsipuola žmoną ar jos meilužį peiliu... Neveltui F. G.Lorcos pjesėje mėnulis netgi yra atskiras veikėjas (tiesa, spektaklyje jo žodžiais kalba mylimieji).
Dramatiška muzika. Žmonės juodais drabužiais. Lėtos liūdnos kalbos... Tokia nuotaika vyrauja spektaklyje „Kruvinos vestuvės“ nuo pat pradžių ir nesikeičia iki pabaigos. Pabaigos tragedija tarsi iškart išpranašaujama, todėl jokios staigmenos žiūrovui lyg ir nėra, tik slegiantis laukimas. Tik labai trumpus mirksnius šypseną sukelia naivaus jaunikio elgesys, šokantys vestuvių svečiai.
Pirmieji našlės ištarti žodžiai – apie pelius ir netektį. Ji jau gyvena netektimi ir ruošiasi naujai netekčiai. Ji kalba taip užtikrintai, kad kitaip ir būti negali. Ji keikia ginklus, kurie žudo žmones, tačiau vėliau pati paskatina savo sūnų imtis keršto, rizikuodama jo netekti.
Spektaklyje sklando ispaniška dvasia. Raudonos gėlės plaukuose ir atlapuose. Kalbos apie „blogą“ kraują, griežtas požiūris į moralę. Ypač gerai ispanišką našlės vaidmenį pavyksta įkūnyti Daliai Overaitei – ji kalba žemu, stiprios šeimos moters balsu. Jaunoji – aikštinga, išdidi, aukštai iškėlusi galvą tarsi šokėja Karmen. Ji išdrįsta akiplėšiškai bendrauti su būsima anyta (mintyse palyginu ją su kuklia, nuleidusia galva lietuvaite, kokia ji būdavo piršliams atvykus).
Negali kaltinti jos už tai, kad pasidavė psichologiškai stipresnio vyro įtakai. Vienas vyras kaip gaivus šaltinis. Jis žada stabilų gyvenimą, ji norėtų susilaukti nuo jo vaikų. Kitas – kaip tamsi, pragarmėn įtraukianti upė, nuo kurios srovės neįmanoma pabėgti. Su juo ji nemato ateities, tačiau neišgali pasipriešinti. Ar bent vienas vyras gali suprasti, ką ji išgyvena? Ar jis pajėgus tik smerkti, kad tokia moteris neturi moralės?
Našlė, deganti neapykanta žudikams, vis dėlto nesugeba pykti ant jos sūnų pražudžiusios marčios. Ji jaučia jai nebent tik panieką ir gailestį. Ji leidžia jai kartu verkti. Ji juk irgi moteris.
Spektaklio scenografija paprasta – jokių pašalinių daiktų, jokių gilių perkeltinių prasmių. Žiūrovo dėmesys sutelkiamas vien į veikėjų dialogus. Viskas atrodytų netgi kasdieniška, jei į veikėjų kalbas neįsispraustų F.G. Lorcos poetiniai žodžiai, įvairūs palyginimai. Jie tarsi užvaldo paprastus žodžius taip, kaip blaivaus proto žmogų užvaldo aistra. Taip gimsta kraujo ir geismo poezija.
Rekomenduoju:
1) tiems, kurie žavisi Federico Garcia Lorca poezija;
2) tiems, kurie pasiilgo aistringų dramatiškų kriminalinių istorijų;
3) tiems, kuriems patinka tradicinis teatras;
4) tiems, kurie sprendžia, kuo vadovautis gyvenime – jausmais ar blaiviu protu.
Spektaklyje vaidina Dalia Overaitė, Mindaugas Capas, Inga Burneikaitė, Tadas Gryn, Tomas Stirna, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Oneida Kunsunga, Kirilas Glušajevas, Tomas Kliukas. Muziką kūrė Elena Šataitė, scenografiją ir kostiumus – Neli Ivančik.
Federico Garcia Lorca „Kruvinos vestuvės“ anglų kalba.
Federico Garcia Lorca poezija lietuvių kalba