Jei manęs kas paprašytų apibūdinti Lietuvą vienu sakiniu, pasakyčiau, kad tai šalis, kur gyvena nuostabios moterys... Savo lietuvius draugus sutikome Turkijoje, 2013-ųjų metų vasarą. Po atostogų vieni nuo kitų nenutolome, bendraudavome internetu.
Po keturių mėnesiu su draugu nusprendėme aplankyti bičiulius. Taip ir padarėme. Kai išlipau iš lėktuvo, pasakiau „o Dieve, čia taip šalta ir lietinga“. Bet juk Lietuvos pavadinimas ir reiškia lietaus šalį.
Tai maža valstybė, bet čia galima pamatyti tiek daug. Lietuvoje yra 2830 ežerų ir 17 (ilgesnių nei 100 km - DELFI) upių. Atvykę visą dieną vaikščiodavome po miestą – sostinę Vilnių. Tapome tarsi jo gyventojais, nes susipažinome su kiekvienu jo kampeliu.
Kai vaikščiodavome po miestą, žmonės į mus žiūrėjo su abejone, bet manau, taip buvo todėl, kad atrodėme kitokie ir patrauklūs. Dauguma sutiktų žmonių – kultūringi ir išsilavinę. Vilniuje teka upė Neris, atskirianti senąją miesto dalį nuo naujosios. Mūsų viešbutis buvo netoli Senamiesčio, nuostabios vietos. Jame jautiesi lyg gyventum Viduramžiais.
Mieste yra ir katalikų, ir stačiatikių bažnyčių. Kitas, mano dėmesį atkreipęs dalykas – žmonės ant tiltų kabina spyneles, ant kurių užrašo savo vardus bei vestuvių datą. Tai labai populiaru ir reiškia, kad santuoka tęsis amžinai. Dauguma žmonių Lietuvoje – katalikai, o jie juk niekad nepritarė skyryboms...
Mieste yra „Užupio respublika“. Ji turi savo Konstituciją. Joje rašoma – „šuo turi teisę būti šunimi“. Man tai pasirodė labai juokinga ir įdomu... Jos pabaigoje parašyta – „Nepasiduok“. Ten tarsi kitas pasaulis... Taip pat mane nustebino Prezidentūros rūmai. Žmonės gali paprasčiausiai vaikščioti šalia jų, nėra jokios apsaugos. Turkijoje prezidento rūmus gali pamatyti tik iš 100 m atstumo.
Vilniuje sutikome tiek daug turkiškai besimokančių studentų... Tai mus labai pradžiugino, nes pamatę mus, jie prieidavo ir pradėdavo vardyti turkiškus žodžius. (...) Man sakė, jog Turkija yra viena lankomiausių lietuvių šalių. Kai kalbėjomės su Vilniaus universiteto studentais, jie sakė norintys bent kartą nuvykti į Antaliją.
Mano draugai nuolat klausė – „kaip jums patinka maistas?“. Jis kitoks. Žmonės gamindami patiekalus dažniausiai naudoja bulves ir svogūnus. Mes – gurmanai. Valgymas labai svarbus mūsų kultūroje. Lietuvoje patiekalai man įspūdžio nepadarė, tik paskutiniąją dieną valgėme labai skanų dalyką, primenantį turkišką maistą – kibiną. Jis buvo skanesnis, nei mano draugės keptas varškės pyragas. Draugai teiravosi ir apie naktinį Vilniaus gyvenimą. Man labai patiko klube „Exit“, jis priminė klubus Stambule.
Lietuva – savaip unikali, savo istorijų ir gražių dalykų turint šalis. Tikiuosi kada nors vėl ten apsilankyti.