Pamačiau vienoje laidoje kalbanti žymų žmogų, kuris įvardino skyrybų priežastį kaip laimės nebuvimą. Paklaustas, kaip ta laimė staiga išgaravo, pašnekovas tiesiog įvardino, kad tapo antra puse tapo svetimi, nebeteikė džiaugsmo laikas kartu, tiesiog nėra laimės. O realaus argumento nelabai yra. Toks išsidirbinėjimas iš santuokos tiesiog pykdo ir formuoja visuomenės požiūrį, kad santuoka ir šeima, kurioje nesikvatoji kasdien, yra nereikšminga. Galima ją pakeisti.
Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai skyrybos turi labai rimtas priežastis ir yra neišvengiamos. Kai šeimoje negydomas alkoholizmas, smurtas, neištikimybė, nesusikalbėjimas ir agresija, ir panašiai.
Tačiau tas pasakymas, kad kitas nedaro manes laimingu, skamba absurdiškai. Nuo kada kitas žmogus yra atsakingas už tavo laimę? Ar ne per daug užkrauname kitam žmogui savo paties būsenų? Taip, šeimoje turi būti darbas, sutarimas, ryšys, tačiau vyras ar žmona neprivalo būti klounu ir linksminti sutuoktinio. Sudaryti kitam vien laimingas akimirkas gyvenime.
Anądien žiūrėjau filmą, kaip įsimylėjęs vaikinas sukuria laiko mašiną ir panaikina visas mylimosios nelaimingas gyvenimo akimirkas, palikdamas tik nusisekusias ir laimingas, tačiau žmona, metams bėgant, vis tiek liko nelaiminga ir nepatenkinta.
Tai dar kartą įrodo, kad kiekvienas savo laimę susikuriame patys, o buvimas su kitu žmogumi tik papildo dieną kitokiais dalykais. Per mažai pradėjom stengtis dėl kito ir susikoncentravom tik į savo ego, dar ir permesdami savo problemas kitam. Santykius pavertėm lengvai prieinamu dalyku, jei ne šie – tai bus kiti.
Dar įmesčiau akmenį į moterų daržą. Emancipacija ir lygios teisės įgavo iškreiptą prasmę. Šeiminiame gyvenime kai kurios moterys vyrą paverčia vergu, kuris turi linksminti ponią, kol jos susukti lūpų kaspinėliai pradės šypsotis. Ir turi atspėti, kada bei nuo ko jo mylimoji bus laiminga. Taip pataikaujant antros pusės įnoriams tikrai galima pavargti ir lengviau nutraukti tokius santykius nei juos taisyti. Tačiau kiti santykiai, pasirodo, atneša tas pačias problemas. Kiti santykiai vėl tokie patys – vėl nepadaro tavęs ilgam laimingu. Taip vis ieškai ir keiti, o laimės kaip nėra, taip nėra.
Kiekvienas už savo laimę atsakome tik patys, niekas daugiau. Kai pakeisime požiūrį į žmogų, esantį šalia, kai bus pagarba ir savęs suvokimas santykiuose – bus ir laimė, ir tvirtos šeimos.