Esu dirbanti mama, turiu du paauglius vaikus: 14 m. sūnų ir 12 m. dukrą. Per karantiną aš dirbu iš namų, vaikai taip pat mokosi nuotoliniu. Turiu pasakyti, kad pradžia buvo labai sunki, teko išmokti planuoti savo darbo, vaikų mokymosi ir laisvalaikio režimą. Bet šiandien, jau praėjus metams, galiu tik pasidžiaugti, kad viskas pavyko. Turim rutininį mokymosi ir darbo režimą, turim ilgąsias pertraukas, nedirbu ir viršvalandžių.
Bet, kas svarbiausia, pagerėjo mano ir vaikų miego kokybė. Dirbant ir mokinantis iš namų, pakanka atskelti ne daugiau nei pusvalandžiu anksčiau prieš darbo ar pamokų pradžios laiką. Nereikia iš savo miego atimti papildomai vienos ar dviejų valandų, kad galėtum laiku pristatyti vaikus į mokyklą, nuvykti į darbą. Nereikia stovėti kamščiuose ir po darbo.
Kur aš lenkiu? Per karantiną supratau, kad nebenoriu grįžti į biurą dirbti, nes galiu atlikti ir užduotis ir iš namų. Vienas iš mano vaikų taip pat pasakė, kad grįžti į mokyklą jau nenori. Nori ir toliau tęsti mokymąsi iš namų. Todėl mano, kaip mamos pareiga, ieškoti vaikui galimybės. Ir ar ne pats tinkamiausias laikas būtų steigti nuotolinio mokymosi klases ar net mokyklas Lietuvoje?
Pastebėjau, kad per karantiną, mano vaiko, kuris išreiškė norą mokytis namie, pagerėjo mokymosi rezultatai. Nebeliko sekmadieninio nerimo prieš naują mokymosi savaitę. Lengviau atlieka užduotis, pagerėjo atmintis, labiau susikaupia. Tokių vaikų Lietuvoje yra ne vienas, ir jaučiasi jie taip pat, kaip jaučiasi mano vyresnis sūnus.
O kalbant apie dukrą, yra kitaip: ji nori grįžti į mokyklą, nes pasiilgo draugų. Vienos šeimos – du vaikai, kurių poreikai visiškai skirtingi. Po pandemijos steigiant ir galimybę nuotoliniam mokymuisi, išloštų visi: tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Įsteigus nuotolinio mokymosi mokyklą, nereikėtų išlaikyti senų pastatų, mokėti didžiulių komunalinių mokesčių, samdyti papildomų darbuotojų pastatui aptarnauti. Visos tos lėšos galėtų būti panaudojamos mokytojų atlyginimams kelti.
Ir tik nereikia sakyti, kad mokytojams sunku mokyti vaikus per nuotolį. Tikrai ne. Reiktų sukurti patogias mokymosi platformas ir nelikti prie pasenusios tvarkos. Pažiūrėkite, kiek vaikai išmoksta, žiūrėdami vaizdo įrašus „Youtube“ platformoje. Sakysit, vaikai nusirašinėja? Sukurkite programas, kuriomis naudojantis sumažėtų galimybė nusirašyti.
Tai ar Lietuva pasiruošusi tam, kas neišvengimai vyks ir visame pasaulyje po pandemijos? Kurti nuotolines klases ar mokyklas? Universitetus?