Po kažkuriuo straipsniu „Delfi“ vienas skaitytojas taikliai pakomentavo: „Daugeliui žmonių n e p a t i n k a. Sunku konkrečiai įvardyti, kas būtent nepatinka, todėl ir minimi skirtingi dalykai, už ką daugelis apžvalgininkų pašiepia maršo rengėjus ir dalyvius. Bet bendras jausmas, kad neskanu ir negerai, yra tikras.“
Kodėl ir aš taip manau? Viešojoje erdvėje jau seniai netyla šnekos, kad mūsų visuomenė kažkokia ne tokia, kad per didelė dalis žmonių ne taip elgiasi, galvoja, balsuoja. Kaip aš matau tą visuomenę ir joje vykstančius procesus?
Manau, dabartinė Lietuva yra rezultatas reiškinių, kurių startinę poziciją ir sąlygas apibrėžė sovietmečio pabaiga. Sovietinė sistema, tada galiojusios žaidimo taisyklės buvo klaikiai blogos ir niekam tikusios, bet jos buvo suprantamos žmonėms. Atkūrus Nepriklausomybę jos nustojo galioti. Kurį laiką atrodė, kad neliko jokių taisyklių. Juk ne iš karto tapome sėkmingai ir sklandžiai veikiančios demokratijos šalimi. Bet kai galiausiai nusistovėjo naujos žaidimo taisyklės dėl daugybės subjektyvių ir objektyvių priežasčių daug žmonių nepajėgė jų perprasti ir atrasti savo vietos.
Jie iki šiol niekam nerūpi. Ir sėkmingajai Lietuvos daliai nerūpėjo per visus tris dešimtmečius. Dar blogiau. Tinginiai, pašalpiniai, runkeliai, čikenfaktoriai, kokiais tik paniekinamais žodžiais šviesioji tautos pusė nevadino(-a) savo bendrapiliečių. Ir kartu baisėjosi, iš kur šalyje tiek pykčio. Tikrai, iš kur?
O kiekvienas negrabiai suregztas komentaras internete buvo (ir tebėra) suvokiamas tik kaip dar vienas įrodymas, kad tie ten – tikrai barbarai. Po to buvo pykstama, kad dalis tautos vieną sykį balsuoja už Paksą, kitą sykį už Uspaskichą, dar kitą sykį už Karbauskį, Gražulį. Ir baisimasi, kad tikrai durniai, tamsuomenė. Garsiai ar tyliai baisėjomės mes visi (taip, ir aš), laikantys save empatiškais ir tolerantiškais. Kaip iš tikrųjų yra su ta empatija?
Ogi iki šiol ištisai pamokslaujame, kad jei tu, kažkur šalia gyvenantis žmogau, nesi ar nesijauti sėkmingas, tai pats esi kaltas ir tai tik tavo vieno bėda. Tik ar tikrai?
Grįžkime prie žmonių, taip ir neperpratusių atsikūrusios Lietuvos žaidimo taisyklių (galima pasakyti ir mandriau, tarkim, sunkiai prisitaikančių prie sparčios kaitos, rinkos ekonomikos). Net ir dabar mūsų visuomenėje bendras finansinis raštingumas nėra didelis, to iki šiol nemokoma mokyklose. Juo labiau, to trūko atkurtos Nepriklausomybės pradžioje.
Ar galėjo didžiulė dalis žmonių tada pasinaudoti privatizacijos galimybėmis, adekvačiai suprasti, kas yra investiciniai čekiai ir kitos anuomet taikytos priemonės, apie kurias jie išgirdo pirmą kartą gyvenime ir iš karto turėjo priimti sprendimus? Net ne dėl to, kad valstybė ką nors darė ne taip. Tiesiog objektyviai. Dėl to, kad prieš tai gyveno visai kitoje sistemoje. Ir čia juk ne vien senstanti karta, o ir tie, kas jau tada buvo vyresni. Čia ir jų vaikai, anūkai, gimę jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ne taip jau retai augę (augantys) gan sunkiai besiverčiančiose, galą su galu vos duriančiose šeimose.
Ar visada kalti dėl savo nepriteklių yra žmonės, kurie objektyviai negalėjo nieko susitaupyti, negalėjo įgyti jokių specifinių įgūdžių, nes didelę gyvenimo dalį pradirbo niekam tikusioje sovietinėje sistemoje? Arba tie, kurie gimė ir augo nuskurdusiose, kartais ir asocialiose šeimose? Juk tokių – ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių. Kuriems pamokslaujama, kad jei sunkiau gyveni, pats esi kaltas. Kuriems klijuojamos piktų ir neapykantos pritvinkusių etiketės.
Tik ar mes bent domimės, iš kur tas pyktis, kokios giluminės jo priežastys ir kaip tiems žmonėms padėti? Ne. Bet užtat reikalaujam empatijos seksualinėms ar kokioms kitoms mažumoms, švaistomės vaikmušių, bambalinių, patvorinių pravardėmis. Tad ar reikia stebėtis, kad matydamas tokią dviveidystę dažnas nė girdėti nenori tų pamokslų?
Yra ir kitas aspektas. Postmodernizmas, tokių mąstytojų kaip J. Derrida, M. Foucault, N Chomsky ir kt. idėjos, globalizacija ir internetas jau pakeitė pasaulį. Mes tebegyvename virsmo epochoje. Ir net geriausi dalykai visada turi antrą lazdos galą. Postmodernizmo teoretikai teisingai demaskavo daugelį sisteminių savo gyvenamo meto blogybų, dekonstravo daugelį naratyvų ir parodė, kaip, prisidengiant gražiais tikslais, neretai išties tebuvo siekiama galios. Bet šiandien jau apie pačius jų idėjų sekėjus dažnai galima sakyti tą patį.
Šituos dalykus daugeliui galbūt nėra lengva net ir pačiam sau susiformuluoti ir apsibrėžti. Bet žmonės tą jaučia. Tad ar reikia niekinti tuos, kurie mato, kad nebesupranta, kur link viskas eina ir kaip bei kada tai pasibaigs? Tokie reiškiniai kaip Trumpas, BLM, „Brexit“, „Alternatyve fiur Deutschland“ ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad ir kitose šalyse trasformacijos procesai vyksta skausmingai. O mes be viso šito dar turim nemažą socialinę atskirtį (realiai irgi niekam nerūpinčią) ir posttotalitarines traumas.
Ką pasakyti pabaigai? Politinių padugnių visada bus. Visada bus ir saujelė bukų garsiai rėkiančių marginalų. Bet tik daugumos nuosaikių ir padorių žmonių elito arogancija ir polinkis žiūrėti iš aukšto į ne tokius sėkmingus bendrapiliečius gali privesti iki to, kad marginalų saujelė išaugs į didelę, emocijomis tesivadovaujančią minią. Dar daugiau šaipykimės ir tyčiokimės iš savo tautiečių, dar bukiau ignoruokime jų nuogastavimus – ne tokių maršų sulauksime.
Tik kalti bus ne politinės padugnės, organizavę šį maršą, o mes, tie empatiški ir tolerantiški, su išankstine panieka žvelgiantys į dažnai labai logiškas ir pagrįstas žmonių baimes ir nerimą, matant, kaip greit viskas kinta ir pasaulis daug kam darosi vis sunkiau atpažįstamas.
