Turbūt netgi nesidomintys Rusijos realijomis ir nesekantys jų „pramoginės“ produkcijos jau girdėjo, koks košmariškas produktas dabar toje šalyje ant bangos. Kalbu apie serialą „Slovo Pacana“, kuris, kad ir kaip būtų gaila ir pikta, netgi mūsų šalyje, kuri jau 20 metų integruota į Vakarų struktūras, yra plačiai ieškomas visokiose piratinėse svetainėse ir žiūrimas. Bjauru, gėdinga, apgailėtina! Žmonės, pabuskite, – ką jūs žiūrite?
Serialas apie vėlyvų 80-ųjų–ankstyvų 90-ųjų jaunus chuliganus, rajoninius mušeikas, smulkius reketininkus, apie absoliutaus užribio gyvenimą. Jame tarp viso šito purvo ir akivaizdaus šimtaprocentinio blogio šviečiasi aiškus naratyvas – „čia filmas tipo apie draugystę“. Na, manau, suprantate, kokią – labai pacanską tokią draugystę, atstovėti vieniems už kitus, savo gatvę ir rajoną. Apie tokius „draugelius“, su kokiais jūs mokykloje tikrai nenorėjote turėti reikalų, jei buvote gerai išauklėtas, dorovingas paauglys, ne koks šaladrajus.
Nieko šitas formatas neprimena? Dar ir kaip primena. Visokie atseit šedevrai kaip „Brat“ su savo pagarsėjusia fraze „jėga yra teisybė“. Kokia ta teisybė? Ar neatrodo keistai, kai apie teisybę kalba personažas, kuris yra gryniausias banditas, ir visu savo elgesiu bei gyvenimo būdu pats paneigia tą „teisybę“! Bet ne, jis tapo liaudies herojumi. Rusijoje ir ne tik (kad ir kaip būtų gaila).
Primena ir, manau, visiems žinomą „Brigadą“. Serialas, kurio niekaip nesugebėjau pažiūrėti iki galo. Pradėdavau, kelios serijos, ir... Taip pasidarydavo šlykštu, kad iki galo neištverdavau. Atrodydavo, apsivemsiu nuo tokio išglamūraizinto maroziškumo – imkite visi ir čiulpkite kaip saldainį. Kaip doram žmogui tai gali būti ištveriama? O daug kas ištverdavo. Ne tik ištverdavo – garbino!
Nes čia juk filmas irgi atseit apie draugystę – tikrą, atstovint iki galo už savo chebrą, pacanus, savus. Nesvarbu, kad ta chebra – gryni padugnės, blogis, velnio vaikai, šėtono įsikūnijimai. Bet kaip romantiškai jie pateikti! Saldūs, kaip nuo žurnalų viršelių, turtingi, kieti, su kažkokiu dar netgi „garbės kodeksu“, kuriame juoda sukeista su balta... Būčiau mergina – na, tikrai, gal net įsimylėčiau tuos visus Sašas Belus ir Kosmosus (čia vardas toks, jei ką).
O kur dar tie visi kiti serialai apie blogus mentus ir gerus banditus... Palyginsiu šiek tiek su daugeliui gerai pažįstamais ir labai populiariais turkų serialais: ten policija paprastai būna parodoma kaip pagarbos verti savo darbą dirbantys žmonės. O nusikaltėliai – kaip ir priklauso, blogis, kurie seriale gauna aiškų atpildą. Apie turkų serialus būna visokių nuomonių, ne visi juos mėgsta, bet skirtumas akivaizdus – blogis ir gėris nesukeičiamas vietomis, kaip rusų produkcijoje. Nėra tų kažkokių rusų filmuose labai mėgstamų „pilkų zonų“, kai iš viso gėris ir blogis suplakami į vieną kaip lygiavertės gyvenimo dalys.
Kai buvau Turkijoje, girdėjau ten iš pačių vietinių, kad pas juos valstybės institucijos labai gerbiamos, ir turkas, gavęs „į lempą“, kur kas labiau tikėtina, kad eis į policiją rašyti pareiškimo, o ne pats bandys „aiškintis santykius“. Palyginkime tai su Rusijoje paplitusiu „reikia išsiaiškinti pagal paniatkes, kaip bachūrai, o pareiškimus rašyti nedera“. Ir, aišku, ta labai populiaria, net pas mus prasismelkusia nestukalinimo (neskundimo) antikultūra.
Kažkas yra labai blogo šalyje, kurioje taip išaukštinamas blogis, užribis, nusikalstamumas. Kurioje viskas vyksta pagal kažkokias neaiškias nerašytas taisykles. Prisiminkime ir tuos pačius rusiškus šansonus, visokias Butyrkas, kurios vargu ar turi atitikmenis kurioje nors civilizuotoje šalyje, išskyrus nebent gal JAV gangsta reperių subkultūrą. Tai nėra normalu. Tai nėra sveika. Visuomenė, kuri taip akivaizdžiai sukeičia juodą su balta, labai sunkiai serga.
Ir tos ligos viena iš pasekmių – karai su kaimynais, nesiskaitymas su jais. Nesiskaitymas netgi su savo tautiečių gyvybėmis! Kiek rusų išsiųsta į mėsmalę Ukrainoje? Ta valstybė yra monstras, kuris ėda ne tik svetimus, bet netgi savo vaikus.
Ir mes Lietuvoje esame vis dar labai stipriai užkrėsti ta kalėjimo paniatkių „kultūra“. Jokiu būdu negalima skųsti, susipykus reikia išsiaiškinti santykius kaip vyrams (aišku, kad jėgos kalba), „mentai gaidžiai“, trikojį pastatė – diktatūra, girtą sustabdė – bauduva, kaukes reikėjo užsidėti – genocidas, taisykles reikia apeiti, reikia laikytis kažkokių kvailų nerašytų kodeksų. Nepažįstama?
Pažįstama. Ir, deja, turbūt todėl tas pats „Slovo pacana“ Lietuvoje gana plačiai ieškomas ir žiūrimas. Nes nemažai daliai mūsų tautiečių net po 20 metų užtikrinto buvimo Vakarų dalimi tai vis dar yra artima ir įdomu. Ta visa antikultūra, blogis ir niekšingumas. Visokios muštynės, chebros ir atstovėjimas už savo gatvę, draugystė tikrų vyrų (jeigu tai galima pavadinti draugyste, o tas tikrų vyrų statusas – irgi labai abejotinas).
Aš už draugystę, aš už palaikymą, viskas puiku. Bet ne tokiais iškreiptais būdais ir su tokiu iškreiptu moralės suvokimu. Ar moralu yra palaikyti tuos vadinamuosius „draugus“, kai jų gyvenimo būdas, švelniai tariant, „šiek tiek“ prasilenkia su morale, o, tiksliau, yra tamsi nuodėmių bedugnė, juodoji skylė? Ne, tai amoralu. Normalus žmogus tokius „draugus“ stengtųsi keisti, o nepavykus – nusigręžtų ir tartų „aš nepažįstu tų draugų“. Bet ne eitų su jais kitos gatvės bernų mušti!
Ir rodyti tokius serialus žmonėms, pateikti tai kaip romantiką – baisiai, žiauriai amoralu. Aišku, kūrėjams – reitingai, pinigai. Bet kai kuriems, ypač jaunesniems žiūrovams, tokių pseudošedevrų žiūrėjimas gresia pasaulio suvokimo nukrypimais į amoralumo pusę ir iš to kylančiomis neprognozuojamomis pasekmėmis.
Tai yra akivaizdus masių psichikos žalojimas. Ar gali būti, kad tai daroma su Kremliaus žinia, siekiant visą savo didelę tautą paversti zombiais? Ir tautines mažumas, aišku, – matyt, ne veltui serialo veiksmas vyksta Tatarstano sostinėje Kazanėje, kur ir rusai, ir totoriai atseit „vienoje chebroje“, kartu ten kovoja už savo gatvę, petys į petį.
Paversti savo piliečius negalvojančiais ir nei savęs, nei savo artimųjų, raudančių motinų ir tėvų nepasigailinčiais zombiais, kurie „dėl chebros“ galės ir kraują lieti, jei reiks, ir patys eiti į mirtį kariniuose konfliktuose. Gali taip būti, kad tai daro su šiuo tikslu? Galimai taip, Kremliui reikia tokio mentaliteto, pasaulėžiūros. Ypač dabar.
Viena aišku – mes per 34 metus nesugebėjome iki galo išsivaduoti ir iš savo protų išmėžti tos zekiškos „kultūros“ ir paniatkių, o Rusijoje šis procesas tik gilėja. Kuo tai baigsis? Akivaizdu jau dabar – prie gero neprivedė. Ir priežasčių optimistiniam scenarijui kol kas nesimato.
Nežiūrėkite to smegenų nuodo, ir ypač neleiskite savo vaikams! Per daug pavojinga intoksikacija. Jau buvo pasigirdę atvejų, kaip viename Vilniaus regiono miestelyje vaikai gatvėje mušė bendraklasį, nes jis „tiesiog čiušpanas“ – štai ką daro toks zombifikuojantis purvas! Jis neugdo jauname žmoguje nieko gero, nieko doro, nieko reikalingo. Tik amoralumą.
Ir nepamirškite, kad gyvename ne Rusijoje! Mes – Vakarų valstybė, Rusija – agresorius, ir kultūringos Vakarų šalies žmogui kažkokiose neaiškiose (dar ir virusų pilnose) svetainėse ieškoti tokio banditiško produkto su Kremliaus propagandos užtaisu netinka prie veido, visai. Negi nė kiek neturite gėdos?
Beje, šio serialo nežiūrėjau ir nesiruošiu žiūrėti, gėda ir bjauru, nesiteršiu tokiais amoralumais. Iš kur apie jį tiek žinau? Išgirdau, pasibaisėjau, nepatikėjau, pasižiūrėjau tik treilerį Youtubėje. Užteko šito tikrai pakankamai – pavėmiau, ačiū. Kilo noras tik kaip nors atmatyti visa tai. O kas su malonumu žiūrėjote ir mėgavotės – man svetima gėda už jus.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.