Kai žiniasklaidoje pamačiau žinią apie žinomą moterį, kuri sėdi gatvėje apmėtyta pomidorais, neslėpsiu, kilo dvejopi jausmai. Pradžioje pamaniau, kas čia per nesąmonė, kita mintis buvo, kokie niekšai gali mėtyti į žmogų pomidorus, net jeigu jiems ir leista tą daryti.
Tačiau atslūgus pirminei emocijai, kas ir yra performanso/ pasirodymo tikslas, atėjo neapsakomas gailesti moteriai. Moteris, graži ir jauna, sėdi ant žemės apipilta pomidorais. Ir suprantu, kad žmonės, kurie į ją juos mėtė, buvo pasirodymo dalis, tačiau man nekiltų ranka to padaryti.
Pažiūrėjus nuotraukas ir paskaičius komentarus, atėjo suvokimas, kad jau ne pirmą kartą apie patyčias internete yra kalbama. Paskaičius po straipsniu žmonių komentarus, į klausimus, kam to reikia, nekilo daugiau jokių klausimų.
Perskaičiau komentarus ir po performanso. Dieve Dieve, kokie baisūs. Kiek jai linki visko, nuo mirties iki apmėtymo akmenimis... Siaubas.
Įvairūs užgauliojimai, keiksmai, pasiūlymai ir linkėjimai. Mane stebina, kaip žinomi žmonės su tuo susitvarko, nes tai baisi našta. Tiek neapykantos gauti vien dėl to, kad esi žinomas? Ar čia pavydas skatina menkinti kitą?
Mano nuomone, piktus komentarus rašo visiškai emociškai ir dvasiškai degradavę žmonės. Jie nei minutei nesusimąsto, kad tas piktas, parašytas žodis, gali paveikti kitą.
Baisiausia, kad tie žmonės sako, jog tai jų nuomonė. Ne, mielieji, patyčios ir užgauliojimai nėra nuomonė. Nuomonė yra pasakyti: „man negražu“, bet ne „kokia tu bjauri“. Tai du skirtingi dalykai ir kol to neatskirsime, patyčios bus gajos dar ilgai.
Blogiausia yra ir tai, kad tuos komentarus rašo turintys vaikus. O kiek nuostabos pasitaiko, kai mokyklose patyčios žlugdo jauną žmogų. Bet ar pradžia neprasideda šeimoje? Jei vaikas mato, kad motina visą dieną pyškina internete bjaurius komentarus, kodėl jis turėtų elgtis kitaip?
Mane stebina mūsų tauta. Tiek atrodytų, atjautos mes turime, kai kalba pasisuka apie pagalbą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, bet saviems žmonėms, savo kultūros, meno žmonėms, kurie dirba savo darbą ir moka žinomumo kainą, esame monstrai.
Noriu pabrėžti, kad ši žinoma ir drąsi moteris į šią problemą atkreipia dėmesį ne pirmą kartą. Reiškia problema išties yra labai gili. Dar tik prasidėjus feisbuko komentatorių erai ji darė savo studijų darbą iš daugybės bjaurių komentarų, kurių buvo sulaukusi — taigi, jau seniai bando atkreipti dėmesį į anoniminio drabstymosi purvais problemą.
Manau, kad kol tie purvo drabstytojai nesulauks bausmės už savo kvailos nuomonės reiškimą, tol tokie išpuoliai kartosis ne vienam žmogui. Net nereikia žinomumo, kad matytum, jog žmonės neturi jokios atsakomybės viešojoje internetinėje erdvėje.
Užtenka, kokioje feisbuko grupėje, kokiam nors žmogui parašyti postą, po juo bus visokių bjaurybių. Baisiausios yra vaikų ir motinystės, santykių temos. Jei žmogui blogai ir jis ieško patarimo, tai jis jo ne tik negaus, bet ir bus sumaišytas su žemėmis.
Savo srutinius komentarus rašantys, gali būti pavaidinti ne kitaip, kaip ligoniais. Juk tik sergantis žmogus, gali taip neadekvačiai elgtis.
Tad labai noriu padėkoti performanso autoriams ir dalyviams, kad padeda atkreipti dėmesį į šią bėdą ir save pamatyti iš šono. Taip pat padeda (ar bent turėtų protingam žmogui padėti) susimąstyti ir nedaryti tokių nesąmonių.
Savo laiškus su istorijomis siųskite pilieciai@delfi.lt
