Kyla klausimas, kiek tokių įvykių galėtume išvengti, jei ginklo leidimo gavimo mechanizmas nebūtų toks, sakyčiau, paprastas.
Dabar gi pakanka priklausyti vienai ar kitai struktūrai, grupei (pareigūnai, medžiotojai, šauliai ir t.t.). Praėjai kursus, apsilankei vizitui pas psichiatrą (daugiausiai 15 min.), na, gal dar rekomendaciją iš darbdavio pristatei (labai informatyvu (čia su sarkazmu)) ir bingo. Beliko tik įsigyti ginklą.
Bet ar mechanizme dalyvauja šeimos nariai? Ar jų kas pasiteirauja, ar jie sutinka, kad jų namuose būtų laikomas ginklas? Apskritai, ar jį gaunantysis tikrai tinkamai juo disponuos ir nekels namiškiams bei sau grėsmės? Juk būtent jie geriau nei psichiatras trumpo vizito metu ar juolab darbdavys žino savo artimojo būdo savybes ir adekvatumą elgiantis vienose ar kitose situacijose.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt