Prasidėjo dažni konfliktai. Nesupratau, kodėl vyras visada išsisukdavo apie tai kalbėtis. Tuo labiau, kad iki santuokos visada planavome turėti vaikų. Rinkome net gražiausius vardus. Mano argumentai yra tie, kad mes jau keli metai kartu, aš neinu jaunyn, vaikų be šeimos neįsivaizduoju. Vieną dieną besipykstant vėl apie tą patį, vyras man pasakė, kad išvis vaikų nebenori. Kad nori gyventi tik dviese, nori keliauti, siekti karjeros ir vaikai jam tikrai nėra prioritetas, ir galbūt niekada ir nebus. Pasakė, kad įkyrėjo mano kalbos tik apie vaikus, kad be jų aš daugiau nieko gyvenime nematau.
Susipykome labai stipriai, po konflikto išėjau iš namų ir laikinai apsistojau pas savo tėvus. Vyras skambino, norėjo susitikti. Po kelių dienų tylos, susitikome. Pokalbis buvo labai jausmingas ir labai liūdnas. Jis tikino, kad mane myli, kad visada nori, jog būčiau jo žmona, tačiau vaikų nebenori. O nenori dėl to, kad tiesiog apsigalvojo ir stebint kitas poras su vaikais nenori tiek savęs ir savo gyvenimo apriboti ir prisitaikyti tik prie vaiko poreikių.
Labai jo žodžiai ir požiūris mane nuliūdino. Aš nuomonės nepakeičiau ir vaikų noriu. Noriu būti mama, man tai didžiausia vertybė gyvenime. Nežinau, kaip elgtis. Paklausus, ar kada pakeis savo nuomonę, jis atsakė, kad ne. Esu pasimetusi, širdis sudaužyta.
Vyras, su kuriuo planavau nugyventi visą gyvenimą ir su juo susilaukti vaikų, staiga visą mūsų turėtą planą pakeitė. Kaip elgtis? Ar jau mūsų šeima ir skaitosi iširusi, ar dar tikėtis pokyčių? Nemanau, kad man išeitų pakeisti nuomonę apie vaikus. Vyrą myliu, skirtis labai nenoriu, bet ką daryti, kai taip kardinaliai keičiasi gyvenimo vertybės?
