Giminės susitikimas, kaip ir priklauso, vyko kaimo sodyboje. Jau atvykus keletas dėdžių buvo neblogai „apšilę“, bet tai irgi nestebino. Buvau nusiteikusi, kad bus vienas tų vakarų, kuriuos tiesiog reikia iškęsti.

Viskas vyko kaip iš vadovėlio. Silkutės pataluose, mišrainytės, kotletukai ir, aišku, daug gėrimų (tiesa, mažai daug laipsnių). Juokeliai apie tai, kada parsivešiu vyrą, nes jau laikas, jau senmergė darausi. Pažiūrėk, Monika va, jau ir vaikutį tuoj gimdys, o juk bendraamžės esat. Kaip ten tas Vilnius? Jau tikra miesčionė... Klasika.

Tada, aišku, diskusijos apie tai, kaip Landsbergis karą bando sukelti savo pasisakymais, kaip tvarkos Lietuvoje nėra ir valdžia, kaip visada, tik vagia. Kaip sunku gyventi Lietuvoje, kaip paskutines kelnes numauti baigia. Jei nebūčiau pati ten buvusi, nepatikėčiau, kad realybėje žmonės dar taip kalba, kad tai nėra tiesiog pasenę stereotipai.

Kai tik atsirado proga, pasišalinau nuo stalo, nutariau susipažinti su mamos taip išreklamuota pussesere iš Londono ir jos sužadėtiniu. Bet ir su jais kalba visiškai nesirišo, juo labiau kad vyrukas jau vos apvertė liežuvį ir kažką nerišliais sakiniais bandė juokauti. Pusseserė tuo tarpu susinepatoginusi jį visaip bandė raminti, kol galiausiai nusprendė nuvesti pamiegoti. Kažkaip taip visa pažintis ir baigėsi, normaliai neprasidėjusi.

Bet baisiausia buvo, kai prasidėjo šokiai pokiai, polkutė su ragučiais, dėdėms proga pašokdinti svetimas moterytes, netyčiom uždėti ranką kur nereikia. Akytės tik blizga, ar nuo alkoholio, ar nuo jaudulio... Aišku, puolė šokdinti ir mane, tačiau į kalbas nesileidau. Mažiausiai norėjosi su girtais giminaičiais apsikabinus šokti, nors vienas vos ne per jėgą už rankos bandė išsitempti. Mama tuo tarpu priekaištingai žiūrėjo – na ko gi visa tokia surūgus, atsipalaiduok, pasilinksmink... Na, ačiū, aš linksmybes suprantu kitaip, o tie flirtavimai su giminaičių antromis pusėmis man kelia šleikštulį.

Vienintelis džiaugsmas buvo tai, kad nevartojau alkoholio, todėl nereikėjo likti ten miegoti – paryčiais parvežiau mamą namo. Kaip miegojo tie, kas liko, ir kur čia smagumas, nežinau – kambaryje po 6 lovas, privatumo jokio, ir niekada nežinai, kas padauginęs supainios jas ir netyčia atsiguls šalia tavęs.

Niekada nesupratau tokių balių, bet pagalvojau, gal per blogai apie juos galvoju, gal reikia duoti šansą. Pasirodo, buvo net blogiau. Paliko tas susitikimas tokį kartų jausmą širdyje, bet žinau, kad daugiau į tokius renginius niekada nevažiuosiu. Nereikia man tų giminaičių, užtenka draugų.

Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt