Jos mažos, šiltos ir užduoda tikrai vaikiškus klausimus: „Tėti, o kur auga agurkai?“. Labai maloni ir švelni reklama, ypač žinant kad maži vaikai užduoda daug daug ir dar labai daug klausimų, kurie, mums, suaugusiems yra akivaizdūs. Man pradžia visada sukeldavo šypseną, tačiau visada krūpteldavau, kai smegenytėms (ar smegenaitėms) tenka „tėčio“ smūgis už „kvailus“ klausimus, be jokių paaiškinimų. Šioje vietoje tiesiog krūptelnu ir toks smūgio skausmas nueina per nugarą. Labai skauda, viduje. Šypsena nuo mano veido dingsta akimirksniu. Auuuččččč....
Viskas būtų labai gerai, jei tokie vaizdai ir teliktų televizoriuje ar reklaminiuose plakatuose. Tačiau su tokiais „vaizdais“ tenka susidurti ir realybėje.
Plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad prievarta dažniausiai pasireiškia asocialių šeimų tarpe (86% Lietuvos gyventojų mano, kad alkoholizmas yra pagrindinė smurto prieš moteris šeimoje priežastis) slepia žiauriausius ir subtiliausius nusikaltimus, kurie vyksta gerą įvaizdį turinčių šeimų tarpe. Kažkurį savaitgalį, eilinį kartą kažko (tikrai nepamenu ko) mūsų šeimai prireikė apsipirkti prekybos centre. Nepamenu ar buvome su visa šeima, ar buvome tik su vyru. Prie prekybos centro lifto stovi vyriškis, šalia kojų trinasi 5-6 metų mergaitė, prekių vežymėlyje muistosi 3-4 metų pipiras. Konflikto pradžios nemačiau, mačiau tik kaip vyras pakėlė vaiką už pažastų ir pradėjo stipriai purtyti, rėkti ant jo ir jau kėlė ranką... Kažkuriuo momentu jis atsisuko ir pamatė mane - stovėjau be žado...
Ir tai palyginus „gėlytės“, tai ką aš mačiau savomis akimis. Kiek jūs skaitėte žiniasklaidoje straipsnių apie tėvų „auklėjimą“, kuris buvo nukreiptas ne tik jau prieš mokančius ir gebančius reikšti savo mintis žmogučius, bet ir prieš visai kūdikius? Ne vieną ir ne du, ir ne tris kartus teko žiniasklaidoje skaityti, apie suaugusio žmogaus (!) agresiją nukreiptą prieš kūdikius. Pateikti kaltinamųjų paaiškinimai skambėjo maždaug taip: „be perstojo verkė“. JIS VERKĖ! Ir už tai reikia pakelti ranką prieš mažą žmogų, kuris verkimu išreiškia savo blogą savijautą?
Sakysite, kad vaikų yra įvairių. Vaikai neklauso suaugusiųjų. Vaikai daro viską taip, kad tėvus išvestų iš kantrybės ir jie supranta tik „beržinės košės“ argumentus. Bet ar jūs kada nors, darbo vietoje ar su kolegomis, kaip argumentaciją pateikėte „kumščių darbą“? Ar įsivaizduojate kada tokią situaciją, kad vadovas, vietoje to, kad išaiškintų kodėl pavaldinys turi atlikti būtent tokius veiksmus ar nurodytų padarytas klaidas (na, kad ir tokias, kurios atnešė pakankamai nemažai nuostolių įmonei), išsitrauktų prie visų diržą ir gerai iš peties ir nuoširdžiai „įkrėstų beržinės košės“? Žinoma, kad ne. Bet kodėl nemaža dalis mano, kad taip auklėti savo atžalas yra priimtina?
Su vyru auginame du berniukus: vienam mėnesio pabaigoje bus jau septyniolika metų, kitas žiemą sulauks keturių metų gimtadienio. Dievas „pajuokavo“: mūsų sūnus yra labai aktyvūs berniukai. Kai vyresnėlis buvo mažas mano žodyne pagrindiniai žodžiai buvo „negalima, neimk, nebėk, tu kur eini, aš sakiau negalima ir kt.“. Dabar mano žodynas liko tas pats. Tai tokia vaikų kategorija, kuri neleidžia sedėti ramiai vaikų žaidimo aikštelėje ant suoliuko. Tai tokie vaikai, kurie tiesiog trykšta energija nuo to momento kada pramerkia ryte akis ir kada galų gale (po ilgų ikalbinėjimų ir galvos glostymo procedūrų) užmiega vakare. Mes mokėmes ir mes vis dar mokomės gyventi su tokiais vaikais. Ir tikrai, kartais sukandus dantis norisi (tiesiogine to žodžio prasme) paimti, gerai papurtyti ir išrėkti: „JUK AŠ TAU SAKIAU – NEEEEGAAAALIIIMAAA!!!“.
Bet, suskaičiuoji iki dešimties, giliai iškvėpi, atsiklaupi taip, kad matytum vaiko akis ir sakai: „Katinėli, na juk negalima, nes ...“
Daugėlis tėvų be fizinių bausmių tiesiog nežino kitų vaikų poveikio būdų. Atsiradus šeimoje dar vienam papildomam žmogui, tėvai susiduria su nemenka dalimi problemų ir sunkumų, kuriuos kelia naujos asmenybės norai, žingeidumas, smalsumas, bandymas išreikšti savo emocijas (džiaugsmą, skausmą, liūdesį, prieštaravimą ir kt.) kūno kalba, judėjimu. Informacijos beproto trūksta, vietų kur užpildyti jos stoką praktiškai nėra. Kartu tėvai nedovanotinai mažai šeimose skiria laiko bendravimui su vaikais, taip prarandant tarpusavio prieraišumą ir vaiko socializaciją palieka savieigai.
2009 metais buvo atlikta apklausa, kurios metu 39 % 15-74 metų amžiaus respondentai manė, kad fizinė bausmė turi būti niekada nenaudojama. Tačiau 56% respondentų reikė, kad fizinės bausmės kaip ir neturėtų būti taikomos, bet jos pateisinamos tam tikrose situacijose ir 5% manė, kad fizinės bausmės priimtinos ir tinkama auklėjimo priemonė. Tai, kad beveik 61% procentas respondentų vienaip ar kitaip pritaria smurtui prieš vaiką kelią ne tik nuostabą, bet ir nerimą. Į fizinių bausmių taikymą prieš vaikus neretai žiūrimą kaip į tradicinį auklėjimo metodą. Egzistuoja smurto ciklas, t.y kai smurtinio elgesio yra išmokstama, jis perduodamas iš kartos į kartą. Jei patys tėvai vaikystėje buvo auklėjami fizinėmis bausmėmis, atsiranda reali tikimybė, kad jie perėmė tokius pat vaikų auklėjimo modelius. Taip susidaro uždaras smurto ratas. Tėvų asmeninė patirtis sąlygoja tai, jog jie negeba suvokti savo vaikų jausmų, nes jų pačių emocinės šilumos poreikis nebuvo patenkintas.
Tikėtina, jog kiekvienas iš mūsų žino, kad:
a) mušimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio, o bet kokios nuobaudos tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis;
b) fizinės bausmės gali išmokyti tik agresijos, nes pats mušimas yra agresija;
c) fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje;
d) tėvai, kurie muša vaiką „nestipriai“, „kaip ir visi“, „neskaudžiai“ (labai įpykę, įsiaudrinę), gali ir sunkiau sužaloti vaiką.
Turiu prisipažinti, kad kai augo vyresnėlis, virtuvėje, garbingoje vietoje, kabėjo tėvo odinis diržas. Kaip auklėjamoji priemonė. Tačiau gąsdinimo metodas neveikė, jis buvo neefektyvus. Balso pakėlimas irgi nedavė naudos arba duodavo tik momentinę naudą. Efektas nykstamai trumpalaikis, paliekantis siaubingą kartėlį viduje. Susidariusios problemos, kelianti stresą situacija kaupėsi, didėjo ir grąsino sprogti. Mums rekomendavo kreiptis pagalbos į psichologą. Konsultacijos ”kandžiojosi” metus laiko, kiekvieną antradienį mokydavomės (taip taip – MOKYDAVOMĖS) kaip auklėti sūnų. Kursų metu suvokiau, kad mano agresyvus elgesys yra tiesiog desperatiškas noras, kad vaikas gyventų pagal MANO taisykles ir reikalavimus. Pagal tuos rėmus, kuriuose gyvenau aš ir kurie man atrodė teisingi. Aš norėjau ir netgi dabar noriu, kad sūnus pasiektų ir pranoktų mane, kad taptų tuo, kuo negalėjau tapti aš. Aš pripažinau savo silpnybę ir netobulybę. Pribrendo laikas į vaiką pažvelgti ne kaip į būsimą, bet kaip į esamą žmogišką būtybę, kuri mąsto, jaučia ir veikia dabartyje. Ir tuo momentu ”atleidau vadžias...”
Kas pasikeitė? Sūnus pradėjo pasitikėti manimi, esu giliai įsitikinusi, kad, nors ir ne viską, bet didesnę dalį savo vidinių išgyvenimų, baimių, norų išsako gana atvirai. Netgi ir šiandiena jis laikosi susitartų taisyklių, kartu ieškodamas tam tikrų išlygų, nuolaidų. Didžiuojuos savo vyriausiu sūnumi, nors ir atsivertus dienyną ir norisi matyti daugiau dešimtukų. Tikiuosi, kad jis man atleis. Ne šiandien, ne dabar, bet atleis už visas mano praeities klaidas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!