Paprastai išklausoma yra tik nuskriaustoji pusė, nes ją nuskriaudė, ją išdavė ir ji tarsi turi teisę į paguodą. Tačiau išdavystė santykiuose paveikia ir kitą žmogų.
Iš savo patirties pasakysiu, įskaudinti kitą žmogų nėra paprasta. Tuo labiau, kad to nesiekiama tyčia – na, yra kas ir siekia, bet čia jau kito straipsnio tema, ir jis turbūt turėtų atsidurti sveikatos skiltyje.
Grįžtant prie moralės. Esu buvusi neištikima savo antrajai pusei. Su antrąja puse buvome kartu rimtuose santykiuose, kai vieną dieną atsitiko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Susipažinau su kitu žmogumi, kuris man tiesiog labai patiko. Santykiuose buvo atsiradusi trintis, nesutarimai, nuobodi buitis ir rutina. Ir užteko vieno karto – nutrūkti ir atsipalaiduoti, tiesiog pasiduoti tos akimirkos simpatijai ir potraukiui.
Nebuvo tas seksas nei geresnis, nei kažkuo ypatingas, nei beprotiškas, kaip rodytų filmuose. Tiesiog atėjo ir praėjo. Tačiau savijauta po to, ką padariau, kai išsisklaidė ir alkoholio ir stebuklingo momento poveikis, pasirodė nepakeliama. Kilo abejonės, ar pasakyti savo žmogui tiesą, ar nutylėti, laikantis posakio, kad nežinant neskauda ir širdies.
Kai grįžau namo po savo paslaptingo nuotykio, ir mane pasitiko antroji pusė, jaučiausi kaip paskutine niekšė. Stengiausi būti geros nuotaikos, kad nesukelčiau įtarimo, jog prisidirbau. Vėliau sukėliau konfliktą, tarsi save pateisinčiau, kad jis dėl visko kaltas. Negalėjau miegoti, negalėjau žiūrėti jam į akis. Kol vieną dieną, neiškentusi kaltės jausmo, pasisakiau, kad buvau neištikima.
Nemoku pasakyti, koks akmuo man nusirito nuo širdies, prisipažinau ir tarsi savo kaltę nukėliau ant kito asmens. Bet tas palengvėjimas tetruko kelias sekundes. Žvilgsnis, reakcija to įskaudinto ir išduoto žmogaus, pavertė mane dar didesne padugne, nes gavau klausimą, į kurį nežinojau atsakymo: „Kodėl man pasakei?“
O atsakymas buvo labai paprastas: kad nebesikankinčiau meluodama.
Žinoma, po tokių dalykų mūsų santykiai pasinėrė į dar didesnę krizę. Po kiek laiko man buvo atleista ir bandyta santykius kurti tarsi iš naujo. Bėda buvo tame, kad iš naujo sudaužyto daikto neįmanoma suklijuoti. Tai ne jis, išduotas žmogus, o aš pati nebegalėjau būti santykiuose ir visada jaustis dėl visko kalta. Santykius teko nutraukti ir pradėti gyventi iš naujo, vienai.
Priežastys, kodėl taip pasielgiau, praėjus daugiau nei 10 metų atrodo juokingos. Amžius, nuotykių noras, o galiausiai – pripažintas faktas, kad visgi ne mano žmogus buvo šalia.
Iš šitos gyvenimo pamokos supratau, kad negalima smerkti kitų žmonių. Nesiruošiu savęs teisinti, dar po šiai dienai gailiuosi, kad taip įskaudinau kitą žmogų. Bet dabar džiaugiuosi, kad santykius, kuriuose nebuvau laiminga, nutraukiau. Neištikimybė neateina tik iš smagumo, tam yra gilesnių priežasčių. To daugiau niekada nepraktikavau ir nežadu to daryti, tačiau niekada ir nesmerkiu neištikimų žmonių, mes iš šalies nežinome, kas dedasi kiekvieno širdyje ir galvoje, kokie sunkumai būna santykiuose. Esu tikra, kad neištikimi žmonės tikrai jaučia kaltę ir nepasitenkinimą savimi dėl to, kad jų bjaurus poelgis žeidžia kitą.
Tik klausimas, kai taip nutinka, kas geriau? Ar niekada neprisipažinti ir nutylėti, taip apsaugojant kitą nuo skausmo, ar visgi pasisakyti ir prisiimti savo poelgio pasekmes ir atsakomybę? O gal būtent neištikimybė nulemia, kad surandi sau tinkamesni partnerį? Daug pavyzdžių, kai meilužę tampa žmona. Taip, žmonoms skauda, bet gal po išdavystės atsiveria visai kitoks gyvenimas? Kai supranti, kad viskas įvyko ne be reikalo.