Laimė (graikiškai tai vadinasi EUDAIMONIA,lotyniškai - BEATITUDO) yra daugiaprasmė sąvoka, formaliai reiškianti tai, kas tikima esant galutiniu žmogaus siekimų patenkinimu, išsipildymu.
Įvairus turinys gali būti sutalpinamas ir į laimės sąvoką pagal tai, kur žmogus visų pirma mato savo gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad laimė yra paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategorija.
Kas vienam atrodo laimė, kitam iš viso nėra laimės vardo verta. Antra vertus, tie patys dalykai, kurie pirma atrodė atneša laimę, pasiekti - svajotos laimės nesuteikia. Tai verčia laimę vaizduotis lyg tokia magiška viliotoja, kuri vis masina tolyn, niekada neleisdama jos sugauti, tarsi vaivorykštė.
Kiek laimės ieškoma, tiek paprastai jos ir nerandama. Yra kalbama apie laimės ieškojimo logiką, bet tragizmas greičiau teslypi iliuzijoje, kad laimė gali būti pasiekiama, kaip koks išorinis laimėjimas.
Niekada laimė negali būti kur nors randama, nes ji yra pačiame žmoguje, tiesiog reikia sugebėti ją atskleisti. Laimė ateina ne kaip laimingas atsitiktinumas, ar užtarnautas nuopelnas, nesiekta ir neuždirbta, lyg dovana, už pilnavertį gyvenimą, ir gebėjimą juo džiaugtis, nenusisukant nuo kitų.
Giliai šią laimės prasmę išreiškė Vaižgantas savuoju prisipažinimu:ieškojau laimės kitiems, radau ją sau pačiam. Tačiau ta laimė, kuri nerandama, jos siekiant, ir kuri dovanojama, besirūpinant kitų laime, yra anapus to, kas vulgariai vadinama laimės ir nelaimės žodžiais.
Pačiame savyje randamoji laimė nepriklauso nuo sėkmės ar nesėkmės pasaulyje: ji lieka nepaliečiama to, kas vyksta pasaulyje, ne iš asketinio abejingumo pasauliui, o dėl to, kad laimės rūpestis yra sureliatyvinamas prasmės rūpesčiu.
Būtent: užuot absoliutinus laimę galutiniu siekiu, laimės ilgesys paverčiamas rūpesčiu prasmingai gyventi, ilgesio tuštumą užpildyti ne išoriniais daiktais, o savo paties vertingu atsiskleidimu.
Laimingas ne tas, kuriam sekasi, kuriam laimė šypsosi, o tas, kuris vertingai gyvena, pripildydamas savo gyvenimą ir laiką tuo, kas turi antilaikinę vertę. Žinoma, trumpalaikę laimę galima pasiekti ir per materialinius gyvenimo malonumus bei laimėjimus.
Kasdieninė laimės sąvoka, pagal kurią laimė yra tiek pat savaime neapibrėžta savo prasme, visų pirma remiasi tradicine laimės samprata, laikančia laimę galutiniu žmogaus tikslu ir tapatinančia laimę su aukščiausiu gėriu.
Nors ir besiskirdamos tarp savęs pagal skirtingą gėrio sampratą, visos graikų etinės sistemos buvo pagrįstos Eudemonizmu, vaizduojančiu laimę dorinės veiklos pagrindu ir tuo būdu tapatinančios laimės sąvoką su gėrio sąvoka.
Krikščioniškoji viduramžių filosofija laimės sąvokai suteikė religiškai metafizinę sielos išganymo ir amžinosios palaimos prasmę.
Naujųjų amžių filosofijoje plačiai paplitęs utilitarizmas. Laimės sąvoką pasaulietino į ūkinę bei socialinę gerovę ir iškėlė laimę politinės bei socialinės veiklos tikslu.
Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė net specialiai įpareigojo valstybę laiduoti piliečiams laimės siekimo teisę.
Griežtai prieš eudemonistinį laimės absoliutinimą pirmasis sukilo Emanuelis Kantas savo formalistine etikos samprata. Anot Kanto, tapatinti gėrį su laime yra tolygu iškreipti jo esmę - daryti gera dėl paties gėrio, o ne dėl laukiamo atpildo, būti doram, vykdant pareigą, o ne laimės siekiant.
E.Kantui paskutiniu tikslu yra nebe laimė, o paslaptingumas suprastas kaip vertingumas būti laimingam. Atmesdama E.Kanto etinį formalizmą, vertybių filosofija taip pat akcentuoja, kad laimės jausmo versmė slypi ne laimės gėriuose(nes nebūtinai laimingas turi jaustis ir tasai, kuris juos pasiekia), o savo paties laimei pajėgume, nepriklausančiame nuo išorinių aplinkybių.
Užtat laimė nepasiekiama siekimu to, kas vadinama jos gėrybėmis. Tikroji laimė ateina iš kitos pusės negu manoma. Ji visada yra ten, kur jos neieškoma. Ji visada ateina kaip dovana ir nėra nei išplėšiama, nei iškovojama.
Ji slypi visada esančioje gyvenimo vertybių pilnatvėje (pačiame žmoguje). Ji atsiskleidžia tam, kas atkreipia žvilgsnį į šias pirmines vertybes. Bet ji bėga nuo to, kurio žvilgsnį pavergusi tik laimės vertybė, visas kitas vertybes lydinčioji jausminė vertybė (Hartman).
Savo ruožtu egzistencinė filosofija akcentuoja laimės siekimo ir pačios tariamai pasiektos laimės iliuziškumą. Stebėtina, kaip gryna laimė palieka žmogų tuščią, kaip fizinė kančia naikina faktinę būtį, taip laimė atrodo gresianti tikrajai būčiai (Karlas Jaspersas).
Paradoksalią laimę ir tikrosios egzistencijos įtampą K.Jaspersas išreiškia sakydamas, kad žmogus privalo rizikuoti būti laimingu, nors žmogus pats yra greičiau nelaimėje negu laimėje.
Šios paradoksalios išraiškos prasmė yra ta pati, kuri nuo seniai yra manoma daranti tikrosios ir tariamosios laimės skirtumą: tikroji laimė yra anapus tų gėrybių pasaulyje, kurių siekimas vadinamas laimės siekimu.
Bet jei skiriama tikroji ir tariamoji laimė, tuo pačiu yra pripažįstama, kad yra aukštesnis principas už laimę, kad laimė nėra pats galutinis tikslas. Kas renkasi jos siekimą savo gyvenimo idealu, iš tikrųjų renkasi būti seklus ir egoistiškai džiaugtis savo gyvenimo sėkme, užmerkęs akis į kitų vargą ir kančias. Jų laimė ir pasitenkinimas remiasi ne savo laime, o manymu, kad kitus yra ištikusi nelaimė.
Kita vertus būti atviram kitų daliai (kur niekada nestinga nelaimių) anaiptol nereiškia neigti laimę. Savotiškai laimė ateina iš pačios kovos su gyvenimo tamsa, su visu tuo, kas žmogų slegia ar jam gresia, todėl visada malonu laimėti nors mažą mūšį.
Gyvenimo išmintis slypi ne egoistinėje laimės medžioklėje, o rūpestyje prasmingai gyventi.
Kita vertus, laimė yra toks abstraktus dalykas, kad jos tiesiog neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus, paklaustas, kas yra laimė, kiekvienas žmogus atsakys visiškai skirtingai ir iš dalies panašiai.
Todėl galima teigti, kad yra kažkokie bendri visiems laimės komponentai, bet ne pati laimė. Todėl reikėtų pamąstyti, kas man yra laimė, ko aš trokštu iš gyvenimo. Ir pabandyti tai įgyvendinti. Tačiau laimės negalima medžioti. Ją reikia prisijaukinti!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!