Apie reklamą
Štai grįžti vakare ir įsijungi televizorių. Susirandi lietuvišką kanalą, tikėdamasis pamatyti kokią nors įdomesnę laidą ar serialą. Žiūri, žiūri, ir prasideda nelauktoji reklama. Sauskelnės, šampūnai, dezodorantai, dantų pastos, tualeto valikliai ir legendinė „Top Shop“ reklama, apie kurią net atskirą straipsnį būtų galima parašyti.
Didžioji dalis reklamų yra senos, neįdomios ir įkyrėjusios iki gyvo kaulo. Nesukelia jokių emocijų, išskyrus susierzinimą, tad reklaminio intarpo metu griebi pultelį ir perjungi kitą kanalą, kur tuo metu reklamos nėra, arba kuriam laikui atsitrauki nuo televizoriaus ekrano. Nejau nėra galimybės keisti reklamų bent kas pusmetį? Be to, kai kurios reklamos sukelia net šleikštulį, tad gerai, jeigu tuo metu nieko nevalgai. Ir ta reklama trunka, rodos, amžinybę. Spėji ir į tualetą nueiti, ir kokį sumuštinį susitepti, ir kitus reikalus susitvarkyti. Galų gale kartais net pamiršti, ką žiūrėjęs.
Apie patį turinį
Šokiai ir dainos. Na, dabar visame pasaulyje tokia šokių, realybės šou, talentų ir dainų mada, tačiau ar būtina tiek kalbėti ir pilstyti iš tuščio į kiaurą? Nors aš ir nežiūriu visų tų šokių ir dainų projektų, bet netyčia perjungęs lietuvišką užsienietiško projekto kopiją jautiesi lyg sulėtintame filme. Nuobodu ir nėra jokios dinamikos. Dažnai viskas atrodo dirbtina, emocijos nenatūralios. Daug kalbama, o parodoma - minimaliai.
Tas pats liečia ir lietuviškus serialus/laidas. Perimta vienas į kitą panašių mažo biudžeto ir prastos vaidybos rusiškų serialų „štampavimo“ tradicija - sukurti kuo daugiau „pilkos“ vaizdinės medžiagos TV tinkleliui užpildyti. Nors Lietuvos auditorija, palyginus su JAV ar Rusijos, labai nedidelė, tačiau juk galima pateikti kokybiškai padarytą serialą ar laidą ne tik Lietuvos žiūrovams, bet ir kitoms šalims, pakeitus garso takelį į anglų kalbą. Taip pat kvaršina galvas visokiais ekstrasensais, paranormaliais reiškiniais ir aiškiaregėmis taip, lyg tai būtų tikrų tikriausia tikrovė. Tas laidas apeinu iš tolo. Na, mielieji, už lango juk XXI amžius. Atrodo, pramoginė laida, bet formatas - kaip dokumentikos. Galima nuoširdžiai padėkoti už kai kurias pokalbių apie aktualijas laidas, kur susirenka įdomūs žmonės, turintys ką pasakyti. Taip pat už dokumentiką, nors jos liko ne itin daug.
Žinoma, nereikia norėti, kad per televiziją rodytų pačius naujausius filmus, tačiau kai kurių senesnių filmų rodymo dažnumas tikrai stebina. Eilę metų sukami tie patys filmai. Atrodo, nupirko vieną paketą DVD kokybės filmų ir pirmyn į eterį, kol laikmenos nesusidėvės. Kažkokių retesnių ir įdomesnių filmų čia nerasi. Na, ir nereikia. Juk lietuviška televizija ne žiūrovui skirta.
Apie įvairius nesusipratimus
Kanalo logotipas kampe. Užsienio kanalai jau senai perėjo prie baltų vos matomų ir estetiškų logotipų, kurie tik kartais nušviečia tam kanalui būdinga spalvų palete. Tačiau tik ne lietuviški kanalai. Atrodo, remiamasi principu: kuo ryškiau - tuo geriau.
Serialų ir laidų numeracija. Čia ir prasideda smagumai. Tarkime, įsijungi kanalą ir ten rodo serialą, kurio vieną iš 3 sezonų jau esi matęs originalia kalba. TV programoje arba interaktyvios televizijos gide, kuris sudaromas iš televizijų atsiųstos informacijos, rodo kažkokį skaičiuką. Nesuprasi, ar čia sezonas, ar čia serija, ar tai nurodo sezoną ir seriją, tad perjungi iškart, nenorėdamas susigadinti serialo ar laidos žiūrėjimo malonumo. Kaip sekti serialą ar laidą su tokia nieko nesakančia numeracija? S01E01 arba 1x01 - ar sunku tai nurodyti prie originalaus serialo pavadinimo?
Užsienietiško turinio pavadinimai. Didžiulė problema, kai reikia aiškintis, ar esi matęs tą filmą/serialą, ar ne. Ne naujiena, kad lietuviški pavadinimai retai kada atitinka originalaus pavadinimo prasmę. Tad jei draugas iš užsienio paklaus, ar matei tokį ar anokį filmą, tau bus gana sunku atsakyti. Šalia lietuviško galėtų nurodyti ir originalų pavadinimą. Pavyzdžiui, „Rizikinga Erzinti Diedukus“ - RED, 2010.
Apie ženklus N-13, N-7 ir pan. Na, kartais būna absurdiška, kai filmas, kuriame rodomos scenos su smurtu, nuogybėmis ir narkotikų/alkoholio vartojimu būna su prierašu N-7.
Apie techninę kokybę
Visų pirma - kai kurių televizinių kanalų garsas. Jau seniai pastebėjau, kad garso reguliavimas yra didžiulis galvos skausmas regioninėms televizijoms. Kai kurie kanalai tokie tylūs, kad perjungus į kitą kanalą nuo garso lygio galima nuvirsti nuo kėdės. Pavyzdžiui, bent jau man - Šiaulių televizija.
Filmų ir serialų įgarsinimas. Nuobodus ir monotoniškas. Vienbalsis tiesiog rėžia ausį. Žinoma, tai geriau už lietuvišką animacinių filmų dubliažą, dėl kurio neįmanoma žiūrėti filmo. Ar įgarsinimo studijos iš kino kompanijų negauna erdvinio 5.1 garso takelių, kad negali sumažinti originalo kalbos garso ir jo vietoje padaryti kokybišką bent jau dvibalsį įgarsinimą?
Vaizdo kokybė. Komerciniai kanalai, o iki šiol neturima HD turinio? Neabejoju, kad šiuo metu jau didžioji dalis žiūrovų turi bent „HD Ready“ televizorius, tad vienintelė kliūtis - pačių kanalų investicijos į reikiamą įrangą. Na, galima pasidžiaugti, kad bent valstybinis kanalas rūpinasi žiūrovais šiuo atžvilgiu.
Suprantu, kad komercinė televizija yra komercinė televizija, kur iš minimalių sąnaudų bandoma išspausti kuo daugiau pelno, tačiau juk televizija skirta visų pirma žiūrovams, o ne potencialiems pirkėjams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!