Belieka pasididžiuoti tik tuo, kad net ir šiandien mūsų Konstitucija oficialiai nereglamentuoja jokios valstybinės religijos. Kvepia liberalumo atomazgomis, kurioms jau daugiau nei 500 metų. O dabar pažiūrėkime į situaciją Lietuvoje šiandien.
Ar žinote, mieli tautiečiai, kad kiekvienas iš jūsų vis dar mokate dešimtinę bažnyčiai? Nėra svarbu, ar jūs lankotės bažnyčioje, nėra svarbu ar išpažįstate krikščioniškąjį tikėjimą, netgi nėra svarbu, ar jūs apskritai tikite į Dievą. 2012 metų finansų ministerijos numatytame biudžete išlaidos poilsiui, kultūrai ir religijai siekia 2.6 proc. viso biudžeto arba 932 milijonus litų. Panaši suma buvo skirta ir 2011 metais. Žinoma, ne visos šios lėšos atitenka bažnyčiai. Man visados buvo mistika, kodėl asignacijos kultūros ir religiniams objektams yra suplakamos į vieną vietą.
Visų pirma, tai labai apsunkina galimybę sužinoti, kiek mokėtojų mokesčių pinigų yra skiriama religijai. Viena yra aišku, krizė bažnyčios niekaip nepaveikė. Nepaisant to, kad bažnyčia nemoka jokių mokesčių, jai skiriama ženkli biudžeto dalis, taipogi jų projektai yra remiami savivaldybių ir Europos Sąjungos lėšomis, bei kišenės papildomos žmonių aukomis.
Legendos apie kunigų vilas, vaikus ir prabangų gyvenimą sklando įvairiose skirtingose socialinėse grupėse. Klausimas tik, jei kunigai turi pakankamai lėšų važinėti prabangiais automobiliais, galbūt bažnyčioje nėra susiklosčiusi tokia baisi padėtis, kaip kartais mėgsta nupiešti vargdienių išganytojai? Klausiu, nes Lietuvoje susiklostė labai įdomi situacija. Pamėginkime apčiuopti mažą dalelytę lėšų skiriamų bažnyčiai:
- 4,363 milijono litų Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimui.
- 4 milijonai litų bažnyčioms ir vienuolynams restauruoti.
- 1 milijonas litų skirtas Labanoro bažnyčios atstatymui.
Nesunkiai jau turime dešimt milijonų litų. Ir tai tik didesnės pinigų sumos, nuaidėjusios per žiniasklaidą. Vyskupų konferencijoms kasmet skiriama dar apie tris milijonus litų. Taipogi skiriama lėšų atskiroms parapijoms, pateikiančioms prašymus pastatų restauracijai. O kur milžiniška parama bažnyčioms iš savivaldybių? Reikėtų dar pridėti, kad bažnyčia yra atleidžiama nuo bet kokių mokesčių. Čia taipogi įdomi situacija, jeigu esate ėję užpirkti mišių ar krikštyje savo atžalas, pastebėsit, kad oficialiai nėra įkainių už šias paslaugas, yra tik aukos, tačiau kunigai labai puikiai nubrėžia, kokio dydžio tos aukos turėtų būti.
Dvasiniai tarnautojai priklauso grupei žmonių, kurių kelionės yra taipogi apmokamos iš valstybės lėšų. Ir čia dar ne viskas, visi dvasininkų patarnautojai, kurie dirba bažnyčioje irgi atleidžiami nuo bet kokių mokesčių, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio atlyginimas jiems skiriamas. Ir galiausiai, visiems dvasininkams suteikiamas socialinis draudimas – t.y. pensijos, nors jie ir, vėlgi pasikartosiu, nemoka absoliučiai jokių mokesčių. Virš visko, bažnyčia nepasišykšti paprašyti ir aukų iš paprastų skurstančių žmonių.
Čia noriu pabrėžti, kad šios kadencijos Seimas kiekvienais metais biudžete numatydavo vis daugiau lėšų kultūrai ir religijai. Liūdna yra tai, kad išsiaiškinti, kuri biudžeto išlaidų dalis yra skiriama bažnyčiai, yra praktiškai neįmanoma. Tektų peržiūrėti absoliučiai visų savivaldybių metines finansų ataskaitas. Valstybės biudžeto metinę ataskaitą. Pasidomėti, kiek kainuoja kiekviena Lietuvos bažnyčia mokesčių mokėtojams vien funkcionuodama ir neprašydama papildomų lėšų.
Vis dėl to pinigai tai ne vienintelė bažnyčios ekspansijos kryptis mūsų visuomenėje. Kas yra visuomenės ateitis? Jaunimas. Ar pastebėjote, kaip masiškai vidurinės mokyklos keičia savo statusą į katalikiškas mokyklas? Taigi taip yra daroma dėl to, kad pagal naują švietimo sistemą, vidurinės mokyklos bus skaidomas į trijų pakopų mokyklas, kad pagerinti mokinių diferenciaciją.
Taip būtų lengviau stebėti ir tobulinti vaikų ugdymą, nes viskas nebūtų suplakta į vieną vietą, tačiau mokykloms, nenorinčioms restruktūrizuotis, yra viena išeitis – tapti katalikiškom mokyklom. Fantastika, juk reikia rūpintis, kad ir ateityje išliktų bitučių, nešančių medų į mūsų taip mylimų bažnyčios dvasininkų avilį.
O dabar, keletas mįslių.
Pirmoji. Atsitiktinai išsirinkau penkias bažnyčias Kaune. Ir pasidomėjau, kokius automobilius vairuoja tų bažnyčių kunigai. Spėkite seniausio automobilio pagaminimo metus? Jei spėjote, kad seniausias automobilis 2008-ųjų metų gamybos - esate teisūs.
Ir antroji. Ne prieš meną, tačiau atėmė vienintelius menininkų namus Vilniuje. Turtai nereikalingi, tačiau pareiškė 250 milijonų vertės ieškinį, už žemes, kurios buvo nacionalizuotos sovietų laikais. Kas? Jei spėjote, kad tai bažnyčia – esate teisūs.
Taigi pinigai, vaikai, kas dar beliko? Ogi valdžia. Labai puikiai bažnyčios grėsmę Lietuvos politinei nusakė N.Vasiliauskaitė. Belieka tik pridurti, kad per įvairius insidentus, ypatingai pritraukiančius didelį žiniasklaidos ir žmonių dėmesį, kaip antai D.Kedžio istoriją, prasideda bažnyčios marketingas. Neabejoju, kad pastebėjote vis dažniau žiniasklaidoje šmėkščiojančius arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus komentarus.
Ne apie tikėjimą, ne apie žmones, ne apie Dievą - apie politiką. Ką mano bažnyčia apie „Snoro“ banko likvidavimą? Atvirai pasakius, man neįdomu. Bet man įdomu, ką mano R. Kuodis ar I. Šimonytė ir kiti asmenys, kurių kompetencija tai yra. Manau, visi sutiksite, kad bažnyčia turėtų apsiriboti išskirtinai tik dvasinio žmonių pasaulio puoselėjimu.
Bet tikriausiai atsiras tokių, kurie pasakys - juk kiekvienas žmogus turi teisę į nuomonę, gerb. Sigitas Tamkevičius taipogi gali pasisakyti. Sutinku, bet tada pažiūrėkite į viską platesniu mastu: niekam ne paslaptis, kad arkivyskupas Sigitas Tamkevičius simpatizuoja vienai Lietuvos partijai. Tikėjimas ir politika - tai nesuderinami dalykai. Yra apstu žmonių, labai rimtai žiūrinčių į bažnyčią ir jos mokymus, ar pagalvojote, kokia rinkimine galia disponuoja bažnyčios patriarchai, palaikantys šiltus santykius su Lietuvos partijomis? Net nekalbant apie etikos ir moralės klausimus.
Ir nepriimkite viso to kaip paties krikščionybės tikėjimo smerkimo. Nors man jis, pripažinsiu, neimponuoja visiškai, tačiau turite į tai pažvelgti ne iš religinės, o iš visuomeninės pusės. Nes nuo jūsų (mūsų) priklauso Lietuvos ateitis.
Taigi, reziumuodamas, norėčiau jūsų paprašyti, kad kai kitąsyk jūsų močiutė, mamutė ar broliukas eis į bažnyčią, būkite draugiški ir maloningi, palydėkite juos. Tik nepamirškite savo išmaniųjų telefonų (kuriuos dabar kiekvienas kunigas turi, kad galėtų pasidalinti savo dienos įspūdžiais socialiniuose tinklapiuose) ir kai išgirsite agituojant už vieną politinę partiją, įrašykite, pasidalinkite. Juk aš ir Tu – mes abu turime paslaptį, žinome, kad taip bus. Vėl. Žinome, kad taip buvo jau ne kartą.
Bet galbūt Dievas tikrai padeda bažnyčiai, antraip, kaip ji sugeba apsaugoti savo auditą nuo viešumos? Kaip ji sugebėjo priversti Lietuvos valstybę, kuri yra visiškai sekuliari ir oficialiai neremia jokios religinės bendruomenės, pasirašyti sutartį su Vatikanu, kuri prieštarauja mūsų Konstitucijai?
Prašau jūsų, mieli tautiečiai, pagerbkime tylos minute mūsų draugą krikščionį ir tyliai mintyse pagalvokime, kiek visgi mums kainuoja turėti tokį draugą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!