Grįžusi namo, puoliau skaityti, labai norėjau įsitikinti, ar ji tikrai ta, kokios tikėjausi. Perskaičiau, praktiškai, per vieną dieną (įskaitant ir vėlų vakarą, bet išbraukiant dienos darbus) ir tikrai nenusivyliau.
Tai ne pirmas mano skaitytas, švedų autorių detektyvas, bet, esu tikra, tikrai nebus paskutinis.
Autorius (o gal keli autoriai, nes kaip suprantu, tai gali būti pseudonimas, po kuriuo gali slėptis rašytojai Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai), puikiai sugeba prikaustyti skaitytojo dėmesį. Jis puikiai valdo ir perteikia mintis, skaitant jauti lengvą žodžių tėkmę ir malonumą rašant. Visa tai persiduoda skaitytojui. Lars Kepler puikiai manipuliuoja skaitytoju, suteikdamas viltį, kad esi gudresnis už autorių ir jau supratai, kas ir kaip, bet paskui, lyg pagrūmodamas pirštu sakytų „ne ne ne ... neapsigauk, dar ne visas baigta“. Ir tikrai ... tiesa išaiškėja, tik tada, kai to nori autorius – pačioje pabaigoje.
Visa ta nežinia, įtampa (o jos tikrai labai daug), verčia versti puslapį po puslapio neatsitraukiant. Manau, kad ši knyga pateisina savo pavadinimą.
Hipnozė – tai iki galo neištirti pasamonės klodai. Gydytojas Erikas Marija Barkas tyrinėjo hipnozės poveikį ir buvo puikus šios srities specialistas. Bet po vieno nemalonaus atsitikimo, jis prižadėjo daugiau niekada nehipnotizuoti žmonių ir nelįsti į jų pasamonę. Savo pažado laikėsi apie dešimt metų. Jausdamas pareigą ir paprašytas komisaro Jono Linos, užhipnotizuoja penkiolikmetį berniuką, kurio šeima buvo žiauriai išžudyta... Pagelbėdamas kitiems, sukelia neigiamą grandininę reakciją savo gyvenime. Gydytojas piknaudžiauja medikamentais, jo paties sūnus pavagiamas miegantis iš savo paties lovos, žmona susideda su kitu.
Kartais gali būti pavojing, įsibrauti į kito žmogaus pasamonę, nes gali sužinoti tai, ko geriau nebūtum žinojęs, tai kas gali pakeisti tavo gyvenimą ir tikrai ne į gerąją pusę... gero skaitymo.