Apsigyvenome kartu. Visko buvo. Bet vis galvojau... gyvenimo peripetijos, kam gi jų nebūna? Eik toliau. Ėjau. Laimė blėso kasdien po milimetrą.
Savo nepamirštamų vestuvių (gerų ar blogų) istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Lyderiaujanti kelionių agentūra Lietuvoje „Kelionių panorama“ laimėtojui dovanos 100 eurų dovanų kuponą, už kurį galėsite išsirinkti pasiūlymą savo kelionei ar pridėti jį prie norimos brangesnės kelionės išlaidų. Kitus du skaitomiausių pasakojimų autorius redakcija apdovanos knygomis ir suvenyrais.
Karta atsiėmiau paduotą pareiškimą tuoktis. Vėliau vėl susitaikėm ir ėjome jį atnaujinti. Metrikacijos skyriuje jo nerado (nors tokius saugo), ieškojo ilgai. Rado ten, kur buvo ir visi, bet jis tarp kitų nežinia kaip pasislėpė, tapo nematomu. Nenorėjo rodytis.
Jis man pasipiršo. Priėmiau. Nors širdy bangavo neigiamos vibracijos.
Išaušo vestuvių diena.
Pakeliui į metrikacijos skyrių namo turėjome grįžti du kartus. Vieną kartą saldainių, antrą kartą šampano...
Prie metrikacijos stovėjome, laukėme... Vėlavo fotografas. Galiausiai atvažiavo.
Įėjome į vidų. Metrikacijos darbuotojos buvo pasiruošusios, tuoj įžengsime į tą lemtingąją salę ištarti „taip“, bet pasirodo, salės durys užrakintos ir niekas nežino, kodėl, o rakto taip pat nėra. Ieškojo rakto, galiausiai rado. Vidun įžengėme labai sunkiais žingsniais.
Atrodo, viskas buvo prieš tą sandorį. Ir teisingai.
Vestuvių data buvo 2018-09-22. Išsiskyrėme (iš pradžių neoficialiai) 2018-11-20. Ir kodėl neįsiklausiau į intuiciją? Ir kodėl ėjau pries savo valią...
Tokios košmariškos santuokos nelinkėčiau niekam. Buvau pati sau priešas. Tik po kurio laiko susivokiau, kokioje gyvenimo tragedijoje sudalyvavau.
O tą dieną visos matomos ir nematomos jėgos atkalbinėjo ir sakė „Ne!“ toms vestuvėms.