Dirbu Norvegijoje jau 30 metų.Žodžiu, pradėjau ten dirbti, kai lietuviai galėjo tik seilę varvinti, galvodami apie tokią šalį. Prisipažinsiu, pradžioje teko dirbti braškyne, vėliau picerijoje kepiau picas. Kai pramokau kalbą, perėjau į automobilių saloną „vadybininkauti“. Šauniai viskas sekėsi, bet man vis maža ir maža buvo. Nusprendžiau,kad esu vertas didesnio atlyginimo ir pradėjau ieškoti pelningesnio darbelio.Tikslumo dėlei turiu pabrėžti, kad automobilių salone uždirbdavau apie 15 000 litų „į rankas“, o gyvenamasis plotas nekainavo. Bet apie tai - truputį vėliau.
Taigi, gyvenau sau rojuje, kur žmonės mandagūs, niekas nevagia, visi linksmi. Bet vieną dieną išaušo baisus rytas. Nežinau, kodėl, bet širdis jautė, kad kažkas negerai. Įsijungiau radiją ir mano nuojauta pasitvirtino...
O Dieve, pamaniau. Juk jie nežino, ką daro! Tikriausiai nujaučiate ,ką aš išgirdau? Taip, radijo pranešėjas skelbė, kad Norvegija atveria sienas Europai.Nežinojau, kaip sulaikyti ašaras. Rašiau laišką karaliui ir karalienei. Bandžiau aiškinti, kad leiskite, ką tik norite, tik neleiskite į šalį lietuvių. Deja...Karališkoji šeima man neatrašė. Tiesa, aš vis dar laukiu laiško iš jų, nes juk būna, kad laiškai pasiekia adresatą pavėluotai.
Ramino mane ir kolegos. Sako, nebijok,mūsų valdžia viską apgalvojo, tad viskas valdoma. Pavargau jiems aiškinti, tad teko su baime laukti pirmųjų paukščių iš Lietuvos, kurie turėjo tuoj tuoj užplūsti.
Taigi, grįžtu prie to, kad nebetenkino manęs vadybininko alga ir nusprendžiau išeiti. Kito darbo ilgai neteko ieškoti, nes pažįstamų daug, o ir visi gerbia mane, ant rankų nešioja. Gavau pasiūlymą į direktoriaus postą.Čia jau ir alga šoktelėjo dvigubai. Na, gal aš jau truputį ir per daug čia pasakoju apie save, tad tęsiu mintį, kuri ir yra pagrindinė šio straipsnio karalienė.
Nors norvegai ir lietuviai iš išvaizdos vienodi - nėra jokio ypatingo bruožo, kuo skirtumėmės, - aš ir dauguma norvegų pastebime lietuvį minioje. „Graži'“ tašytė per petį, „Adidas“ „treningiukas“, ypatinga „gaidžio“ eisena.Tikiuosi dėl eisenos apibūdinimo nesupyksite, nes tai - tik pagyrimas. Kam teko matyti gaidį, kuris tarp vištų krūtinę išrietęs vaikšto ir sparnus išskėtęs mosikuoja, tikrai nesiginčys ir nesupyks. Be to, juk mėgdžioja žmogus tai, kas jam patinka?
Problema ta, kad šitie „sparnuočiai“ tokie įžūlūs, kad vidury dienos nesidrovi apvogti nieko neįtariantį norvegą. Iki sienų atvėrimo norvegai nežinojo tokio žodžio kaip signalizacija. O dabar net kameromis namus puošia. Kodėl kreipiuosi į lietuvius? Todėl, kad jūs, jaunimas, labai suįžūlėjote.
Užimate kone pirmą vietą Norvegijos kalėjimuose. Negana to, kad spėjome apsiprasti su vagimis, prasidėjo dar įžūlesni nusikaltimai. Girdėjau, kad vidury baltos dienos į namą įsiveržia minėti „paukščiai“ ir sumušę bei surišę šeimą, išneša iš namo viską, kas vertinga. Švedai jau pamokė vieną lietuvį ilgapirštį, paruošta jums porcija ir Norvegijoje. Jau masiškai skleidžiame žinią po šalį, kad visi būtų pasiruošę. Patariu jums, kad jūs nebebūsite taip toleruojami, prasideda Linčo teismas. Kas papulsite, ne tik, kad apsijuoksite prieš visą pasaulį, bet atsiminsite tą dieną per amžius. O grįžę Lietuvon dar spragilų gausite iš vietinių už Lietuvos vardo teršimą.
Nusileisk, lietuviškas vagie, ant žemės, ir nebepūsk savo krūtinės kaip gaidys. Būk įžvalgus kaip erelis, paslaugus kaip delfinas, bet ne pentinuotas kaip gaidys. Tada ir sektis pradės. Žinoma, žinau, kad vagys patys šio straipsnio neskaitys, nes net jeigu jie skaityti ir moka, tai užtruktų per ilgai. Šį straipsnį parašiau tam, kad visi, kas perskaitys, informuotų giedorėlius iš Lietuvos, kad pirtis jau užkurta, tad belieka daryti išvadas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!