Kadangi į kliniką Kaune atvykau anksčiau, teko gerokai palūkėti, kol priėjo mano eilė, ir tai nebuvo pati maloniausia patirtis. Apskritai, visas vizitas paliko didelį kartėlį ant širdies.
Jau vien registratūroje teko pasėdėti netrumpai, nes eilės buvo kosminės. Tiek daug žmonių, ir visi su savo problemomis. Mano dėmesį patraukė scena prie vieno langelio – kažkuo nepatenkinta moteriškė rėkė ant darbuotojos. Ji skundėsi, kad tiek ilgai reikia laukti, kad registratorė negali rasti jai vietos pas gydytoją anksčiau nei po mėnesio, kad ši nemoka dirbti savo darbo ir kad išvis, ją reikia paskųsti vadovams.
O registratorė – jauna, gal ką tik į trisdešimtmetį įkopusi mergina. Mačiau, kaip jos apatinė lūpa ėmė virpėti, kol galiausiai neiškentusi išpuolio tiesiog paliko savo darbo vietą. Grįžo tik po to, kai paskambinusi kolegei sužinojo, jog piktoji moteris pagaliau išėjo.
Čia tebuvo tik vienas epizodas, kurį man teko paliudyti. Kai pagalvoji – o kiek tokių ateina kasdien? Ką turi patirti tos niekuo dėtos registratorės, kęsti psichologinį terorą ir negalėti nieko padaryti, nes juk pačios nepradės staiga gydytojomis dirbti, kad galėtų sutrumpinti eiles. Labai pagailo man ten sėdinčių merginų ir moteriškių.
Bet tai nebuvo vienintelis mano nusivylimas. Po kiek laiko pagaliau atėjo mano eilė užeiti pas gydytoją. Turėjau prisiruošusi daugybę klausimų – nuo to, kaip pasirengti operacijai tinkamai, iki numatomo reabilitacijos laikotarpio ir kitų smulkmenų, svarbių prieš tokį didelį įvykį. Niekada iki šiol nebuvau operuota, todėl natūralu, kad buvo neramu.
Tačiau gydytojas visai nebuvo nusiteikęs su manimi plepėti. Pasiėmė atsineštus tyrimus, prisakė, kada atvykti operacijai, ir, po poros minučių, jau beveik tiesiogine to žodžio prasme stūmė pro duris, kad galėtų priimti kitą pacientą. Kažko pasiteiravus, grubiai atšovė, tad net nebedrįsau daugiau kažko teirautis ir trukdyti. Juk tiek žmonių pas jį dar laukia...
Išėjau iš klinikos su dvejopomis mintimis. Labai nepatiko gydytojo bendravimas ir nesugebėjimas pateikti svarbios informacijos, bet kita vertus suprantu, nes pati mačiau, kad eilės milžiniškos, žmonių niekada nemažėja. Visi pavargstame, o ypač kai tenka susidurti su nemaloniais, agresyviais asmenimis. Vis dėlto atrodo, kad visiems mums trūksta pakantumo, ligoninėje atrodė, kad visi tiesiog vieni kitų nekenčiame – pacientai klinikos darbuotojų ir visos sistemos, gydytojai – pacientų.
Panašu, kad sveikatos sistema duobėje, ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir realybėje.
Norite papasakoti savo istoriją ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt