Su vaikinu, dabartiniu mano vyru, draugavom, mylėjom ir jis man pasipiršo. Atrodytų, nieko ypatingo, tačiau... Niekaip nepaleidžia mintis, kad visgi tos vestuvės nebuvo mano laisvos valios apsisprendimas. Tuokėmės labai jauni, vos 19 metų. Pirma meilė, pirmi santykiai, pirmi prisilietimai. Viskas buvo pirma ir vienu metu atrodė, kad amžina.
Tačiau kai tau 19 metų, tos amžinybės neįvertini.
Kai vaikinas man pasipiršo, tėvai iškart pradėjo organizuoti vestuves. Kiekvienai dienai artėjant prie tos didžiosios dienos, didėjo ir abejonė. Abejonė buvo dėl visko: dėl vyro, dėl meilės, dėl pasirengimo kurti šeimą. Kuo labiau artėjo vestuves, tuo labiau pradėjom nesutarti. Visus konfliktus tėvai „nurašė“ priešvestuviniam stresui. Ir aš taip galvojau, kol neišaušo vestuvių diena.
Tą dieną visi kaip pašėlę ruošėsi, puošėsi. Nuotaka turi atrodyti tobulai, juk tai pati didžiausia mano gyvenimo diena. Tą kartojo visi kaip susitarę, o aš taip nesijaučiau. Aš norėjau bėgti ir pasislėpti. Ne tokios šventės norėjau, ne tiek žmonių, ne tokio torto, ne to iš esmės. Pradėjo kamuoti abejonės, ar išvis to noriu. Buvau sutrikus ir bijojau kažką sakyti.
Visi aplinkui džiaugėsi, išskyrus mane. Kai bandžiau pasišnekėti su savo jaunikiu prieš tą vestuvinę dieną, jis mane užsipuolė, kad nervinuosi be reikalo ir perspėjo, kad nekrėsčiau kvailysčių prie visų žmonių.
Kai ėjau iš kirpyklos namų link toliau puoštis, pagalvojau, kad tai puiki proga pabėgti. Išėjau tik su pinigine ir telefonu – pasidaryti šukuosenos, nes kirpykla prie pat namų. Jau man besukant už kampo, kur galėčiau pasigauti taksi ir sprukti, staiga iš už to kampo išlindo būsimas uošvis, beeinąs iš parduotuvės. Pasidžiaugė, kad greitai pasimatysim, pagyrė, kad gražiai atrodau ir užsispyrė palydėti iki namų. Taip mano planas pabėgti ir neišdegė.
Visa susiruošusi išvykau į bažnyčią su visa palyda. Ten jau nebelikau viena ir nebebuvo kur trauktis. Į bažnyčią jaunikis mane nuvedė stipriai suėmęs mano ranką. Atrodė, kad jis žinojo mano mintis, dėl to laikė dar stipriau. Durys užsidarė. Prie altoriaus meldžiausi, kad ta savijauta būtų tik stresas ir jaudulys, nes kamuojančios abejonės niekaip neapleido iki pat kunigo klausimo „Ar sutinki tapti žmona?“
Atrodo, tyla truko visą amžinybę. Aš tik linktelėjau galva, nes net ištarti to nesugebėjau. Taip mus ir sutuokė.
Nuo tos dienos praėjo geri 10 metų, tačiau abejonė manyje gyvena iki šiol. Stengiuosi būti gera žmona, tačiau tos vestuvių dienos negaliu prisiminti kaip pačios didžiausios savo gyvenime šventės. Kartais vis dar kamuoja klausimai. Ar žengiau tą žingsnį savo laisva valia ir tikruoju savo noru, su savo gyvenimo žmogumi? Dėl to manau, kad tik jaunieji turi kurti savo šventę – ne tėvai, ne seneliai, ne artimieji. Nes tik tie du žmonės, stovėdami vienas priešais kitą turi pasirinkti, ar būti kartu.
Savo nepamirštamų vestuvių (gerų ar blogų) istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Lyderiaujanti kelionių agentūra Lietuvoje „Kelionių panorama“ laimėtojui dovanos 100 eurų dovanų kuponą, už kurį galėsite išsirinkti pasiūlymą savo kelionei ar pridėti jį prie norimos brangesnės kelionės išlaidų. Kitus du skaitomiausių pasakojimų autorius redakcija apdovanos knygomis ir suvenyrais.
Skubėkite dalyvauti!