Šiuo metu remontuojamas mano darbo stogas. Darbininkai vaikšto virš virtuvėlės, kuri yra viršutiniame aukšte. Virtuvėlėje, kaip žinia, verda pusė biuro gyvenimo: tai kavą daraisi, tai pietauji, tai pletkini.
Ką aš ir dariau tą dieną: gėriau kavą ir pletkinau su kolege. Ji skundėsi, kad dėl darbininkų triukšmo ar jų veiksmų kartais dreba jos kabineto lubos, sakė, kad labai išsigąsta. Dar pasakojo, kiek šiukšlių būna kartais prinešta ant kilimų viršutinio aukšto koridoriuje nuo statybų.
Tada ji pasakė: „Viską dar būtų galima atleisti, jeigu jie bent...“
Aš užbaigiau jos mintį: „Būtų gražūs?“
Abi pradėjome juoktis ir tada aš išsiliejau: apmaudu, kai jauni dar, o tokie susenę, net pažiūrėti nėra į ką; tada svarstėme, kas būtų juos nuprausus ir perrengus ar nufotkinus pliaže... Brrr, nenoriu nė prisiminti. Įsijautėm, bet viskas buvo juokais, tikrai.
Nepajutom, kad nors įprastai veiksmas vyksta pilnu garsu, jau porą minučių aplinkui tylu. Prasidėjo pietų pertrauka. Ir iš už plėvelės, tokios storos statybinės plėvės, kuri skiria perėjimo į darbų zoną nuo virtuvėlės, pradėjo eiti statybininkai.
Jaučiausi kaip paauglys, kurį tėvai ką tik užtiko žaidžiantį su savimi, bet darantį tai ne žiūrint purviną porno, o dokumentinį filmą apie gyvūnų poravimąsi. Galima būtų guosti save, kad jie negirdėjo, bet buvo akivaizdu – girdėjo.
Dar pakomentavo praeidami susiraukę: „Atsiprašom, gražuoooolės.“
Po šito komentaro norėjau prasmegti skradžiai. Taip gėda, kad žiauru. Gerai, kad statybos greitai baigsis, tikiuosi, daugiau su jais nesusidursiu. Tai va, patarimas visiems iš širdies – neapkalbinėkit kitų net juokais. Nes paskui gali tekti sudegti.