Traukinyje randu savo vietą – kupė su 2 merginomis. Kita stotelė – Kretinga. Nauji keleiviai įlipa, bet ne į mūsų kupė. Po kelių akimirkų traukinys patraukia link kitos stotelės. Po poros minučių išgirstu šurmulį vagone. Kažkokie pacanai (23–24 metų) vaikšto aplink ir atrodo, ieško savo vietos. Girdžiu, kaip sako „čia per daug žmonių, pažiūrim kitą“. Jų žodžiai man pasirodė keisti. Nusiperki bilietą ir ant bilieto tiksliai parašyta, kuris vagonas ir kuri vieta, o traukinyje visos vietos sunumeruotos. Tai nėra raketų mokslas ir tokia sistema sukurta tam, kad kiltų kuo mažiau nesklandumų – sėdi į savo vietą ir viskas. Iš jų balso pradėjau melstis, kad jie neitų pas mus.
Deja, bet mes sėdėjome 6 vietų kupė trise, ir pacanai, pamatę mus, nusprendė, kad jų vietos bus su mumis. Pirmas įspūdis labai svarbus ir testo vaikinai neišlaikė. Atėjo patinusiais, raudonais veidais (galimai jau su promilėm), garsiai kalbėjo, triukšmavo, nuleido gultus kupė viršuje ir pora vaikinų atsigulė ant jų. Po minutės jau kalbėjo, kad greičiau trauktų alų iš kuprinės, nes nekantrauja išgerti. Vos neapalpau nugirdęs, kad jie lipa Vilniuje.
Tada atėjo traukinio konduktorius. Apsidžiaugiau, kad būsiu išgelbėtas nuo degeneratų kompanijos. Tai, ką išgirdau toliau, mane pribloškė. Konduktorius, nuskenavęs bilietus, pradėjo:
– Kodėl sėdit ne savo vietose?
– Mūsų kupė daug žmonių, nebuvo vietos. Tai mes čia pasėdėsim, telpam. Viskas gerai, netrukdom.
– Pažiūrėsim, ar gerai. Jei įlips žmonės, kurių vietos čia, turėsit užleisti, – pasakė konduktorius ir tiesiog nuėjo.
Taip, neslėpsiu. Visa širdimi jaučiau neapykantą tiems 3 pacanams nuo pirmo momento, kai pamačiau jų veidus, tačiau ką sau galvoja Lietuvos geležinkelių darbuotojas? Šeštadienio diena, traukinys ir taip puspilnis jau Kretingoje, o konduktorius tiesiog pasako, kad bus matyt, ir nueina? Ar neakivaizdu, kad yra 100 proc. garantija, jog vėlesnėse stotelėse į kupė įlips žmogus, kurio vieta būtent čia, ir pamatęs, kad užimta, nueis atsisėsti į kažkieno kito vietą? Ar tikrai taip sunku suvokti, kad tokiu būdu gausis užburtas ratas? Sistema, kuri paremta penkiamečiui suprantamų instrukcijų laikymusi ir kuri veikia tik tada, jei keleiviai elgiasi sąžiningai, o konduktorius prižiūri šią tvarką, dėl abiejų šalių netinkamo elgesio sugriūna.
Traukinys pajuda kitos stoties link ir po minutės vaikinai, pasišaipę iš konduktoriaus, tarpusavyje kurpia planą, kaip užsirakins kupė duris ir neįsileis jokių keleivių. Be to, su uždarytomis durimis galės ramiai maukti bonkę, kad jų nepamatytų ir neišmestų. Kadangi sėdėjau arčiausiai durų, vienas iš trijulės dar turėjo mandagumo paklausti, ar man netrukdytų, jei uždarytų duris. Žinoma, pasakiau, kad trukdytų ir neleidau – šitaip laimėdamas kelias minutes.
Sustojome kitoje stotyje. Į mūsų kupė norėjo įsėsti viena jaunesnė mergina ir viena vyresnė moteris. Aš pasitraukiau į kairę nuo durų, kad būtų vietos atsisėsti (didžiulė klaida). Abi tilpo. 6 vietų kupė buvome aštuoniese (6 sėdi ir 2 guli ant gultų), taigi 3 klasė buvo staiga transformuota į 4 klasę. Į kupė norėjo įlipti dar viena moteris, kurios vieta buvo pas mus, tačiau pamačiusi, kad nėra kur sėsti, ėjo ieškoti vietos toliau (murmėdama apie tvarkos trūkumą). Aišku, konduktoriaus nebuvo nė kvapo, kad sužiūrėtų tvarką.
Beje, kai paminėjau, kad prie mūsų prisijungė jaunesnė mergina, nuo pat pirmo jos žingsnio į kupė vaikinams įsijungė pirmykštis instinktas kalbinti ir flirtuoti su ja. Blondinė garbanotais plaukais iš pradžių atrodė apatiška, tačiau tai tebuvo priedanga, mat merginai taip pat įsijungė pirmykštis instinktas mėgautis jai vienai teikiamu 3 vaikinų dėmesiu. Po kelių minučių ji jau prisijungė prie šurmulio kėlimo, pritarė kupė durų uždarymui. Savaime suprantama, dabar jau buvo saugu pralaužti alaus skardines ir pradėti eilines išgertuves su protarpiniu parūkymu (visa tai draudžiama). Mergina entuziastingai vaišinosi alkoholiu, pasakojo apie save, keitėsi „Instagram“ kontaktais su vaikinais. Alkoholį, žinoma, siūlė ir kitiems keleiviams, bet su jais ledai dar nebuvo pralaužti (kol kas). Prireikė vos valandos ir mergina, su kuria įlipau Klaipėdoje, jau pati prašė alkoholio (dabar jau ėjo degtinė su sultimis), darėsi selfiukus su pacaniukais, žodžiu, turėjo gerą laiką. Juk rodomas dėmesys gerokai svarbiau nei taisyklių ir tvarkos laikymasis.
Kas liūdniausia, kad patys keleiviai įgalino ir net skatino tokį gyvulišką elgesį, prisijungdami prie vaikinų. Buvo vėlesnių stotelių, kai kupė vėl sumažėjo iki 6 žmonių, bet tuoj pat grįžo prie įprastų 8, kuomet įlipo du trečios dešimties vidurio amžiaus sulaukę, iš pažiūros tvarkingi vyrai. Tačiau po keliolikos minučių jie jau buvo geriausi draugeliai su išgertuvių iniciatoriais. Man labai sunku tai suvokti. Čia turbūt yra kažkoks psichologinis dalykas, kai sunku atstovėti savo nuomonę, jei aplink yra socialinis spaudimas būti tokiu kaip kiti. Arba tie trys pacanai yra neregėto talento manipuliatoriai.
Ką aš veikiau visą laiką? Įsidėjau ausines į ausis ir žiūrėjau pro langą, kad kuo mažiau girdėčiau, matyčiau ir visaip kitaip būčiau įsitraukęs į šią degradacijos puotą. Nors tai netrukdė išgirsti užgauliojimų, pasiųstų mano pusėn. Dar kartais pasvajodavau ir pasimelsdavau, kad traukinys nulėktų nuo bėgių, nes iškęsti 4 valandas tokiame tvarte tikrai neturėjau noro.
Galiausiai neištvėriau ir likus valandai iki Vilniaus atsistojau, išėjau iš kupė su savo daiktais ir prastovėjau koridoriuje likusį laiką. Žinoma, galėjau skųstis, tačiau kam? Konduktoriui, kuris ir taip bijo kažką pasakyti? Be to, alkoholio jau buvo paimta nemažai ir konfrontacija man reikštų galimą grėsmę dėl mano sveikatos ir daiktų saugumo. Kodėl aš turiu būti vaikų aukle ir rūpintis tvarka, kai tam yra atsakingi ir įgaliojimus turintys darbuotojai? Galų gale, nesu skundikas ir ne mano stilius bėgti prašyti pagalbos. Jei galiu sutvarkyti konfliktą, jį sutvarkau, o jeigu ne – pasišalinu ir tiek.
Turbūt nereikia nė minėti, kad kelionė buvo sugadinta ir ilgam išmušė ne tik norą naudotis, bet ir kitiems rekomenduoti Lietuvos geležinkelių paslaugas. Ir labai gaila, nes traukiniais važiuoti tikrai mėgstu, o visa situacija buvo absoliučiai išvengiama jei konduktorius būtų dirbęs savo darbą.
Taip, pirkau bilietą 3 klase, bet nereiškia, kad pirkau bilietą į gyvulinį vagoną. Kai žmogus perka tokį bilietą, reikėtų suprasti, kad gyvenimas jam turbūt ir taip nesiklosto idealiai – dėl įvairių priežasčių nevairuoja automobilio, ieško pigesnio transporto varianto ir renkasi žemiausią įmanomą klasę. Viskas, ko norėjau, tai ramiai praleisti tas 4:37 val. savo gyvenime ir paskaityti knygą.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Norite pranešti naujieną ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt