Šioje poliklinikoje aš ir mano sūnūs lankomės jau daugybę metų. Prieš daugiau nei savaitę turėjau vizitą pas savo šeimos gydytoją. Kadangi turiu didelių sveikatos problemų ir kol kas priežasties gydytojai neranda, tai gavau daug siuntimų pas skirtingus specialistus.
Taigi su visu sąrašu prisėdau slaugės kabinete ir ji pradėjo registraciją, o aš savo darbo kalendoriuje ieškojau man tinkamo laiko. Užregistravus pas vieną iš nurodytų specialistų apsižiūrėjau, kad data man netinkama, paklausiau, gal galima pakeisti.
Slaugė susinervino – pasirodo jai užstrigo sistema kompiuteryje ir sakė dabar reikės laukti penkias minutes, o tada galėsiu užregistruoti pati. Pasijutau nepatogiai, atsiprašiau, kad suklaidinau. Pasakiau, jog esu labai pavargusi po darbo ir nesusiorientavau iš karto, jokių problemų – užsiregistruosiu pati. Slaugė man atkirto: „gerai, kad mums labai lengva čia dirbti“.
Buvo nemalonu girdėti tokias replikas, bet aš jai nieko nesakiau, pagalvojau gal sunki diena pasitaikė. Tada suskambo mano darbinis telefonas. Pradėjau ieškoti kišenėje telefono, kad išjungčiau garsą ir tada mano pusėn pasipylė piktos replikos su pamokymais, kad nuo tokių, kaip aš su neišjungtais telefono garsais poliklinikose, joms paskui vakarais skauda galvą.
Paklausiau, nuo kada būnant poliklinikoje reikia būti su išjungtu telefono garsu – gi tuoj surasiu ir išjungsiu. Tada slaugė nusiėmė akinius ir mane tiesiogine to žodžio prasmė ėmė auklėti sakydama, kad „normalūs, išsilavinę ir kultūringi žmonės žino be jokių pasakymų, kad tokiose vietose būnant telefono garsas turi būti išjungtas“.
Ji kalbėjo pakeltu tonu, aš jau tada susinervinau, nes tas skambutis jai niekaip netrukdė: ji dirbo kompiuteriu, aš telefonu nekalbėjau, o suradusi telefoną garsą tiesiog išjungiau.
Mano grįžau labai prastos psichologinės būsenos, jaučiausi kaip koks skuduras. Mes einame pas gydytojus, nes tai vieta, kur tikimės pagalbos ir tokio išpuolio poliklinikoje nesitikėjau. Kreipiausi į skyriaus vedėją ir kitą dieną man paskambinusi slaugytoja atsiprašė, pradėjo teisintis, kad įvyko nesusipratimas, ji nieko blogo nenorėjo, turėjo daug darbo.
Pasakiau, kad visi būnam pervargę, bet juk ne priežastis dėl to išsilieti ant kitų. Aš jos atsiprašymą priėmiau. Man tikrai užteko, kad žmogus paskambino ir atsiprašė – visi kartais būnam be nuotaikos ir irzlūs. Tačiau tuo viskas nesibaigė.
Kadangi rimtai susirgo mano sūnus, atvykome į polikliniką pas budintį gydytoją, kur jis buvo apžiūrėtas ir gavome siuntimą kitą dieną apsilankyti pas šeimos gydytoją, kad ji toliau nuspręstų, kaip gydyti mano sūnų.
Mano sūnui 14 m. jis turi autizmo spektro sutrikimą. Su juo nuo mažų dienų lankėmės raidos centruose, pas įvairiausius specialistus, sūnus lanko specialiąja Vilniaus mokyklą. Atvykome paskirtu laiku, atsisėdome prie kabineto ir laukėme savo eilės. Kadangi slaugės kabinetas labai mažas, o jos stalas prie pat durų ir viskas gerai girdisi, kas kalbama kabinete. Pradžioj neatkreipiau dėmesio į kalvas, kol neišgirdau minint savo pavardės. Suklusau ir pirmiausia, ką išgirdau, kad ir vėl čia atėjau ir dar su sūnum. Pirmiausia jis ir buvo aptarinėjamas. Slaugytoja garsiai pasakė, kad savo kabinete esanti gydytoja girdėtų, jog „tampo ir tampo šita motina savo vaiką visur po raidos centrus, pas psichiatrus – čia motinai psichiatro reikia, o ne vaikui“.
Noriu pasakyti, kad pas psichiatrą sūnus turėjo apsilankyti dėl to, kad gaunant neįgaliojo ženklą automobiliui (dabar juos išduoda ne tik sėdintiems neįgaliųjų vežimėlyje) būtinas psichiatro siuntimas neįgalumo tarnybai. Tokia tvarka. Senojo galiojimo laikas pasibaigė ir teko daryti naujai. Ir ne jos reikalas, pas kokius specialistus mano sūnus lankosi – ji absoliučiai nieko nežino nei apie mūsų gyvenimą, nei kokius sunkumus aš, kaip motina, patiriu, augindama neįgalų vaiką.
Man tokias kalbas išgirdus pasidarė bloga. Tada slaugė perėjo prie mano ligos istorijos. Girdžiu repliką, kad tiek daug specialistų paskutiniu metu perėjau – prisiminė, kad aną kartą atvykusi skundžiausi niežėjimu vidinėje vienos šlaunies pusėje. Vėliau pažiūrėjo, kad neseniai lankiausi pas akušerę, tai ėmė komentuoti, kad „duodasi ta (pasakė – pavardę) po pažinčių portalus, todėl tas tarpkojis nuolat ir niežti. Mažiau duotųsi, mažiau ir niežėtų“.
Aš buvau šoke išgirdusi tokias kalbas, tik dienai praėjus po jos atsiprašymo. Turiu problemų su oda – man daryta daug tyrimų, gydytojai niekaip negali nustatyti priežasties. Ši mano liga niekaip nesusijusi su ginekologinėm ar lytinėm ligom. Pas akušerę lankiausi pačios gydytojos nukreipimu pagal programą pasitikrinti nuo vėžio.
Nemoku apsakyti, kaip pasijutau viską išgirdusi. Dėl sūnaus nusprendžiau susivaldyti ir palaukti, kol gydytoja jį apžiūrės ir išrašys vaistus. Išeidama slaugytojai pasakiau, kad man psichiatro tikrai nereikia, kad odą niežti ne dėl to, kad „duoduosi“ po pažinčių portalus ir kad čia iš viso ne lytinė liga. Taip pat pasakiau, kad kad aš viską girdėjau, kas buvo apie mane kalbama.
Slaugytoja iš pradžių labai pasimetė, o paskui perklausė: „o iš kur jūs žinote, kad kalbėjau būtent apie jus?“. Pasakiau, kad girdėjau ją minint mano pavardę, bet net jei nebūtų minėjusi, viskas, kas buvo garsiai ištransliuota buvo iš mano ir sūnaus ligos istorijos.
Iš karto užėjau pas skyriaus vedėją. Būdama kabinete nesusivaldžiau ir pravirkau – papasakojau, kas ką tik nutiko. Su ja buvo dar kažkokia slaugytoja, moterys pasibaisėjo išgirdusios ir manęs atsiprašė, kad teko patirti tokį išpuolį, atsargiai paminėjo, kad yra problemų su šita slauge ir bandys kažką daryti. Dar paminėjau, kad mane labai užgavo tai, jog šeimos gydytoja sėdėdama savo kabinete ir girdėdama visus šiuos dalykus nei karto slaugės nesustabdė.
Raštu į administraciją kreipiausi du kartus – lygiai tiek, kiek buvau užsipulta ir užgauliojama. Po kelių dienų sulaukiau skyriaus vedėjos skambučio, kuri pasiteiravo kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad jaučiuosi tragiškai – morališkai ir psichologiškai visiškai palaužta.
Skyriaus vedėja mane informavo, kad parašytas tarnybinis, bet čia viskas labai užsitęs, bus kažkoks tyrimas, greičiausiai jai reikės rašyti pasiaiškinimą, tačiau kažkokių kardinalių pokyčių nelabai galiu tikėtis. Aš jos paklausiau, kaip į visa tai reaguoja pati slaugė. Man buvo atsakyta, kad jie dar neturi net jos pasiaiškinimo ir ne viskas taip paprasta, nes juos paskui darbe minėta slaugė gali apkaltinti mobingu.
Tai vėl buvo šaltas dušas ir šokas – toks elgesys su pacientu gali būti įvardintas kaip mobingas, o tai kaip tada pavadinti tai, kas buvo sakoma apie mane? Kur tada tos ribos? Kur gydytojo profesinė etika? Kur asmeninės informacijos konfidencialumas? Kaip man, kaip pacientui, jaustis, kuris su pasitikėjimu atėjo pas gydytoją? Kaip man jaustis kaip žmogui, kuris nepelnytai buvo apipiltas pamazgomis net nežinant dėl ko buvo lankomasi pas vieną ar kitą gydytoją? Kaip man jaustis kaip mamai, auginančiai autistišką vaiką? Kas tada mane apgins nuo tokio gydytojo? Kur man tada kreiptis dėl patirtų išpuolių?
Aš tiek daug sunkumų patiriu bandydama pastatyti savo sūnų ant kojų ir dar turiu klausytis tokių įžeidinėjimų. Žinoma, kad mes pakeisime gydytoją. Turbūt pakeisime ir pačią polikliniką, nes aš niekaip negaliu suvokti, kad toks žmogus, dirbantis tokį darbą, kaip niekur nieko gali sau toliau kasdien vaikščioti į darbą, nėra nušalinamas nors tam laikui, kol bus išsiaiškinta, kokias priemones galima panaudoti, kad tokie atvejai daugiau nepasikartotų. Visiškai niekaip neužtikrinamas paciento saugumas. Ir ko tada vertas tokio žmogaus atsiprašymas, jei kitą dieną girdžiu tokius dalykus apie save?
Kadangi, kaip supratau, poliklinikoje jokių priemonių tokiems dirbantiems „specialistams“ nėra, tai noriu, kad žmonės žinotų, ką patyriau aš, ir vengtų tokių gydytojų, iš kurių išėjus jiems gali prireikti ir psichologo pagalbos.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Galbūt ir jūsų kaimynai kažkuo pradžiugina kitus gyventojus? O gal norite pranešti naujieną ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.