Iš Mariupolio ištrūkęs Sergejus – apie karo baisumus ir žmonių nusiteikimą: „rusų pasaulio“ laukę vietiniai savo akimis pamatė, ką jis reiškia

„Aš iš Ukrainos, iš Mariupolio, mano vardas Sergejus. Tik truputį kalbu lietuviškai, nesusikalbėsim, bus ne interviu, o Dievas žino kas. Lietuvių kalba nesunki, ji labai panaši į mūsų, ukrainiečių kalbą”, – pokalbį pirmajame Daivos Žeimytės-Bilienės ir Giedrės Genevičiūtės ciklo „(Iš)gyventi” dokumentiniame filme pradeda Sergejus – ukrainietis, buvęs Nacionalinės gvardijos karys, dabar išėjęs į pensiją. Nuo 2014 metų Donbase jis kariavo už Ukrainą. Vėliau buvo sužeistas, o kai rusai ėmė pulti Mariupolį, jis, kaip ir kiti kovotojai už Ukrainą, tapo pirmuoju okupantų taikiniu, todėl turėjo nedelsdamas išvykti. Sergejus be jokių skrupulų papasakojo ne tik apie karo siaubą, bet ir apie Donbaso specifiką, kiek ten yra lojalių Ukrainai žmonių, o kiek – tų, kurie laukė „rusų pasaulio”.

Iki 2014-ųjų Sergejaus gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. „Turiu teisininko aukštąjį išsilavinimą, turėjau savo kompaniją, buvau jo įkūrėjas ir direktorius. 2014-aisiais, balandį, kai prasidėjo visi tie neramumai, pirmiausia bandėme išlaikyti miestą, po to buvau savanoriu, o vėliau išėjau tarnauti į Ukrainos nacionalinę gvardiją. Dėl ko tokį sprendimą priėmiau, turbūt niekas iki galo ir nepaaiškintų, vieni tai vadina patriotizmu, aš sakau, kad tai sprendimas, kuris gimė galvoje ir širdyje. Buvo tokių, kurie sakė, kad mes ten ėjome dėl atlygio. Mano pirmas oficialius nacionalinės gvardijos kario atlyginimas buvo kiek daugiau nei du tūkstančiai grivinų, kas pagal tų laikų kursą yra apie šimtas dolerių. Iki karo uždirbdavau apie tūkstantį dolerių“, – pasakojo ukrainietis.