7 metai bandant pastoti: du brūkšnelius išvydo tik nustojusi stengtis, tačiau tuomet susidūrė su kitomis problemomis

Praėjusiame straipsnyje (jį galima paskaityti ČIA) pasakojau apie savo septynerių metų kelią nesėkmingai kovojant su nevaisingumu. Gal nereikėjo kovoti, o su juo susidraugauti? Juk net knyga yra „Pamilk savo ligą“. Ir, nors mano atveju liga to gal ir negalima pavadinti, bet akivaizdu, kad būtent kova norimų rezultatų nedavė. Toliau tęsiu savo pasakojimą – apie viltis, nuopuolius, ir kaip aš, apsikrovusi petražolėm ir ciberžolėm, nusprendžiu pažaboti gamtos dėsnius, o ruošiantis jau kažkelintai inseminacijai įvyksta tai, ko net savo vizijose per tuos septynerius metus nebuvau pamačiusi. Ir kai sužibo mažytė viltis, testas vėl parodė vieną brūkšniuką. O tada jau gyvenimas pagalvojo, kad gal man dar reiktų pasivažinėti „amerikietiškais kalneliais“...

Mėnesinės, kur jūs?

Su gydytoja sutarėm, kad du mėnesius leidžiu pailsėti savo protui ir organizmui (sunkiai sutikau, nes nenorėjau gaišti nė minutės, bet ji tiesiog primygtinai reikalavo), o tada, kad būtų galima pradėti tolesnius žygius dėl inseminacijos, reikėjo sulaukti mėnesinių ciklo pradžios ir atvykti pas ją.

Paskaičiavau, kad jei viskas – pagal grafiką, spėjam, nes paskui gydytoja išeina atostogų. O aš nenorėjau daugiau jokių pertraukų, jokiu būdu. Mėnesinės nepasirodė nei tą dieną, kai turėjo pagal kalendorių, nei kitą... Pamaniau, kad dėl streso ir nerimo jos vėluoja. Vyras primygtinai siūlė pasidaryti nėštumo testą. Net pyktelėjau: koks dar testas! Tiek jų padaryta, tiek išmesta… Bet vyras neatstojo. Gerai, pasidarysiu. 

Aišku, giliai giliai, kaip ir kaskart darant testą, blykstelėjo mažytė vilties kibirkštėlė. Skaitot ir turbūt galvojat, kad op, ir du brūkšniukai.