Alaus gaminimo istoriją galima atsekti VI amžiuje, o Čekijos alus yra unikalus, palyginti su kitomis šalimis. Be to, čekų gėrimo kultūra labai skiriasi nuo likusio pasaulio. Beje, alus Čekijoje yra pigesnis už vandenį buteliuose (pusė litro alaus daugumoje kainuoja tik šiek tiek daugiau nei 1 USD). Kuo čekų ir alaus santykis yra toks ypatingas? Alus ir jo gėrimas yra įsitvirtinę Čekijos kultūroje, visuomenėje ir istorijoje. Alaus pramonė laikoma nacionalinio paveldo dalimi. Jis turi ilgą istoriją dabartinėje Čekijos Respublikoje, o aludarystė vyko Břevnovo vienuolyne 993 m. Brno miestas turėjo teisę gaminti alų nuo XII a., o Plzeň ir České Budějovice, turėjo alaus daryklų XIII a. Pirmoji alaus darykla regione buvo atidaryta 993 m. Bohemijos karalystėje, kuri sudarė vakarinę dabartinės Čekijos pusės pusę. Alų vienuolynuose dažnai gamindavo vienuoliai, kuriems badavimo metu buvo leidžiama gerti alų. Alaus gamyba buvo kelis kartus pertraukta istorijoje, tačiau iki šiol alaus pramonė Čekijoje yra labiau nei bet kada išvystyta.
Čekijoje buvo sukurtas originalus „Budweiser“. Vokiečių kalba buvo oficiali kalba Čekijoje šimtmečius, vokiečių kalba taip pat yra daugelio su alumi susijusių terminų kilmės kalba. „Budweiser“ yra tai, ką jie vadino „České Budějovice“ alumi, kuris vokiškai vadinamas „Budweis“. Panašiai kaip Plzeň, jis buvo žinomas dėl vietinio alaus stiliaus, tačiau būtent vokietis imigrantas Adolphus Busch emigravo į Ameriką, įkūrė alaus daryklą ir pavadino savo pavyzdinį alų „Budweiser“. „Anheuser-Busch“ ir České Budějovice įsikūrusi „Budvar“ alaus darykla per daugelį metų dalyvavo daugybėje teisinių kovų, norėdamos nustatyti, kas turi teisinę teisę naudoti „Budweiser“ pavadinimą.
Įdomu tai, kad senosios mokyklos čekų alaus gėrėjai kartais labiau mėgsta putas nei alų. Jums gali pasirodyti keista, tačiau anuomet tai buvo įprastas būdas patikrinti alaus kokybę, kai jūs patiriate saldų putų ir kartaus alaus skonį.
Pirmąjį alaus gaminimo vadovėlį čia XVIII amžiuje parašė František Ondřej Poupě, kuris taip pat nustatė termometrų ir kitų matavimo priemonių naudojimą alaus gamyboje. Valdant socializmui, alaus gėrimas buvo viena iš nedaugelio legalių laisvalaikio praleidimo būdų, o alaus pramonė buvo viena iš nedaugelio, kuria galėjo didžiuotis visa tauta. Po Čekoslovakijos padalijimo 1993 m. Čekija pasiekė didelę alaus pergalę: pirmąją vietą vartojant alų vienam gyventojui (daugelis slovakų mieliau geria vyną).
Čekams alaus gėrimas nėra pabėgimas nuo gyvenimo problemų. Čekai mieliau alų geria užeigose, o ne namuose. Alaus gėrimas yra galimybė susitikti su draugais, bendrauti ir diskutuoti. Todėl Čekijos miestuose visur pilna barų, kur galima išgerti alaus.
Tuo tarpu Lietuvoje alaus kultūra yra kiek kitokia. Lietuvoje alus buvo gamintas nuo viduramžių laikų, iš pradžių populiarus svaigusis gėrimas buvo midus. Pagoniškoje Lietuvoje alaus gėrimai buvo svarbūs apeigų ar ritualų metu. Vėliau, XVI a., alus vis populiarėja, o nuo XIX a. pradėjo kurtis pramoninės alaus daryklos. Dėl to XIX a. žmonės pradėjo labai daug gerti – atsiranda blaivybės brolijos ar sąjūdžiai, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus organizuotas blaivybės sąjūdis, kuris ne tik skatino tautiškumą, bet bandė atitraukti žmones nuo besaikio girtuokliavimo. Tarpukario metu alaus gamyba ir toliau klesti, tačiau alkoholis tampa brangus ir įperkamas tik turtingiausiems visuomenės sluoksniams. Sovietmetis kardinaliai pakeičia gėrimo kultūrą ir ją sugrąžina į XIX a. – lietuviai pradeda gerti daug ir ypač prastus stipriuosius gėrimus, tai tampa tarsi sovietmečio palikimu, kuris tęsiasi ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Lietuvos gėrimo rodikliai pamažu mažėja, bet vis tiek išlieka bene aukščiausi Europoje, o pati alkoholio kultūra Lietuvoje yra labai žemo lygio.
Lietuvoje paskutinius metus buvo stengiamasi žmones atpratinti nuo gėrimo pabranginant alkoholio kainą, draudžiant alkoholį pirkti savaitgaliais ir iki tam tikrų valandų. Vis dėlto, šie draudimai neatnešė norimų pokyčių.
Labai tikėtina, kad užkėlus akcizų kainas alkoholiui, dauguma geriančių gyventojų vyksta pirktis pigesnio alkoholio kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje, tad nemaža dalis lietuvių suvartojamo alkoholio nepatenka į statistiką.
Palyginę 2013 m. ir 2018 m. matome, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje smarkiai sumažėjo, tik šis mažėjimas vyko ne stipriųjų, o lengvųjų fermentuotų gėrimų sąskaita. Lietuviai nuo natūralių fermentuotų gėrimų juda link stipriųjų, todėl lietuvių gėrimo kultūra panašėja į rusų. Be to, stipriųjų gėrimų vartojimas turi sunkiausius padarinius žmogaus organizmui.
Kitaip nei čekai, lietuviai girtuokliauja. Perkasi prastos kokybės alkoholį bei organizuoja išgertuves, kurių metu yra tiesiog stengiamasi išgerti kiek įmanoma daugiau alkoholio.
Tipinis Lietuvoje girtaujantis asmuo yra vyresnis nei penkiasdešimties metų vyras su viduriniu (arba nebaigtu viduriniu) išsilavinimu, tai dažnai gali būti bedarbis. Girtaujantys žmonės labai dažnai įsivelia į smurtines situacijas ar nusikaltimus, smurtauja šeimoje, o daugiausiai girtaujama Lietuvos kaimuose.
Toks alkoholio vartojimas turi neigiamą įtaką girtuokliaujančiųjų vaikams – dažnai būtent alkoholizmas pereina iš kartos į kartą, nes vaikai, visą gyvenimą matę geriančius tėvus, perima tai ir suvokia kaip „normalų laisvalaikio praleidimo būdą“.
Girtuoklystę skatina kelios priežastys. Žmonės, kurie neturi pakankamai pajamų, yra nusivylę gyvenimu ar serga depresija, pradeda gerti taip siekdami pabėgti nuo savo skausmo. Kitiems žmonėms girtuoklystė yra gyvenimo būdas, nes tai jiems tiesiog teikia džiaugsmą, jie nemato prasmės kitose veiklose arba jie perėmė girtuoklystę iš savo artimos aplinkos. Dauguma žmonių, ypač mažuose miestuose ir kaimuose, neturi jokių galimybių paįvairinti savo kasdienybės pramogomis arba tam neturi pajamų, todėl jie renkasi pigiausią variantą – gėrimą.
Nors Lietuva neturi tokios alkoholio gaminimo istorijos kaip Čekija, lietuviai galėtų pasimokyti kelių dalykų iš čekų.
Pirmiausia, vartoti alkoholį nesiekiant pabėgti nuo gyvenimo ar pasilinksminti. Čekams alkoholis yra socializacijos veiksnys, tad saikingas alkoholio vartojimas nėra smerktinas dalykas. Lietuviai turėtų pabandyti dažniau išeiti į miestą ar barus, susitikti su draugais ar naujais žmonėmis vietoj gėrimo namie. Antra, Lietuviams derėtų mažiau gerti stipriuosius gėrimus – tokius kaip degtinė – o gerti silpnesnius, kurie turi mažesnę žalą žmogaus sveikatai.
Trečia – reikėtų keisti požiūrį į gėrimą ir alkoholį. Kadangi Lietuvoje nėra gėrimo kultūros, o sovietmečio įtaka vis dar aiškiai matoma visuomenėje, dauguma žmonių laiko alkoholį tik alkoholiu ir nepripažįsta alkoholio kultūros, kuri nėra vien neigiama. Alkoholio kultūros neigimas neleidžia kitaip pažvelgti į šią visuomenės problemą bei kurti naują alkoholio kultūros suvokimą.