Alkoholizmo atkrytis: kaip jis prasideda ir kodėl pats žmogus dažniausiai nepajaučia ligos paūmėjimo

Vertinga aptarti priklausomybės paūmėjimą kaip ligos klinikinę išraišką. Žinodami, kaip vystosi ši būsena, galime paruošti tinkamus apsaugos nuo užgėrimų būdus ir metodus. Priklausomybė – chroniška liga, todėl jai būdinga ir recesija, ir paūmėjimas. Paūmėjimu vadinamas simptomų kompleksas, besiformuojantis prieš pat užgėrimą. Priklausomybės paūmėjimas – psichiatrijos kategorija, todėl čia vargiai tepadės kraujo tyrimai ar rentgeno nuotraukos. Tai – patologinių minčių, jausmų bei norų išraiška. Dažniausiai jie nebūna visiškai akivaizdūs, todėl neverta primityvinti situacijos pareiškiant: „Gerti nenoriu!“ Jei būtų vien „noriu“ ir „nenoriu“, šios temos nevertėtų net svarstyti.

Tai ištrauka iš Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų, kaip išbristi sausam“, kurią išleido leidykla „Liūtai ne avys“.

Paūmėjimai turi cikliškumo požymių, t. y. jie kartojasi kartą per mėnesį, du ar tris. Labai tipiški – sezoniniai paūmėjimai, kylantys dėl reakcijos į oro permainas. Paūmėjimą gali išprovokuoti ir bet kokia stipresnė psichologinė trauma. Svarbu suprasti, jog paūmėjimas – laikinas reiškinys, dažniausiai tetrunkantis 1–2 savaites. Viskas, ką galima padaryti, padaroma tik iki šios būsenos: užgėrimo pradžioje įsijungia kiti mechanizmai, kurių kaip nors paveikti praktiškai nebeįmanoma.

Svarbiausiu paūmėjimo simptomu laikytina anhedonija – specifinis jausmas, pasireiškiantis jausmų trūkumu. Aprašyti šią būseną – itin sudėtinga: eilinis žmogus jos beveik niekada nepatiria.