Apie tai net baisu pagalvoti: garsiausi pasaulyje nekrofilijos atvejai – kai kurie nusikaltėliai buvo pripažinti psichiškai sveikais

Pradėkime nuo etimologijos. Žodis „nekrofilija“ susideda iš graikiškų žodžių šaknų ir reiškia „meilė lavonams“. Ši sąvoka nėra tas pats, kas mirties potraukis plačiąja prasme. Žodžiai „mirtis“, „miršta“ graikų kalba – t„hanatos“ (taigi, visų pirma, žodis „thanatologija“ – mirties proceso tyrimas). „Necros“ yra negyvas kūnas. Nekrofilija apibrėžiama kaip „seksualinis ryšys su nejudančiu objektu“, kaip „iškrypimas, priverčiantis žmogų ieškoti erotinio malonumo su negyvais, santykiauti su lavonais, žiūrėti į juos ar liesti juos“.

Prie nukrypimų priskiriamos ir erotinės fantazijos bei žaidimai

„Nekrofilija“ yra dirbtinis žodis, kurio nėra Senovės graikų tekstuose. Į Europos kalbas kaip medicinos terminas jis pateko tik XIX amžiaus antroje pusėje, kai buvo pradėti moksliniai šio žodžio reiškinio tyrimai.

Vienas pirmųjų mokslininkų buvo vokiečių neuropatologas Richardas Krafftas-Ebingas, aprašęs daug nekrofilijos atvejų knygoje „Psychopathia Sexualis“, išleistoje 1886 metais. Taigi sąvoka (ir pats žodis) „nekrofilija“ istoriškai yra gana nauja. Tai, be abejo, nereiškia, kad žmonės ankstesniais laikais nekoreliavo su lavonais. Tai reiškia tik tai, kad šios koreliacijos buvo aiškinamos ne medicininėse, o kitose situacijose.

„Šiais laikais yra įprasta atvirai kalbėti apie visas sekso formas, išskyrus vieną“, – rašoma prancūzų rašytojos Gabrielle Wittkop knygoje lakonišku pavadinimu „Nekrofilas“. „Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo šios knygos išleidimo, padėtis nepasikeitė. Erotinis potraukis mirusiesiems laikomas kraštutine patologija, sukeliančia pasibjaurėjimą ir siaubą daugumai gyvųjų“, – rašo theguardian.com.