Šis straipsnis apie tai, kaip susikūrė „Prirašytos rankos“ organizacija, su kokiais stereotipais susiduria savanorės vykdamos pas jaunuolius, ką jos veikia su vaikinais, kokius sunkumus bei džiugius momentus patiria.
Kaip sugalvojote iniciatyvą „Prirašytos rankos“?
Ieva: Į savanorystę nepilnamečių pataisos namuose įsiliejau 2017 m. besimokydama JAV. Teko dalyvauti savaitės trukmės projekte, kurio metu dirbome su nevyriausybine organizacija padedančia nuteistųjų šeimoms bei kasdien lankėmės pas įkalintus vaikinus. Galbūt tą savaitę jau užsimezgė pirmosios mintys apie „Prirašytas rankas“.
Su paauglišku smalsumu tą vasarą suorganizavau savaitės trukmės projektą Kauno nepilnamečių pataisos namuose (dabar žinomą kaip Kauno tardymo izoliatorių), o dar kitais metais ten pat įvykdžiau tarptautinio fondo „GoMakeADifference“ finansuotą mėnesio trukmės projektą, kurio metu buvo vykdomos programavimo pagrindų pamokos, krepšinio treniruotės, buvo pakviesta sienų menininkė, kurios pagalba nuteistų jaunuolių gyvenamųjų patalpų koridoriaus sienos prabilo žodžiais „Kuo pildai galvą, tuo ir tampi“, vyko mokymai apie žmogaus teises ir pokalbiai su „Gyvosios bibliotekos“ knygomis ir dar daug kitų veiklų. Į įstaigą kartu su kitais savanoriais vaikščiojome vos ne kasdien, tai tikrai tą vasarą įstaiga iš dalies buvo tapusi mano antraisiais namais.
Iš kur kilo noras/idėja savanoriauti su jaunuoliais, kurie yra kalinimo įstaigoje?
Ieva: Nuteisti asmenys nėra mėgstamiausia visuomenės grupė, tad retas nuoširdžiai susidomi šia žmonių grupe ir nusprendžia aktyviai įsitraukti į jų gyvenimą. Galbūt būtent dėl to, kad tai yra tokia siaura ir visuomenei nepažinta niša, panorau pradėti savanoriauti.
Jolanta: Ilgą laiką svarsčiau, ar noriu prisijungti, dvejojau, galvojau, ar rasiu tam pakankamai laiko, kovojau su vidinėmis baimėmis, kol galiausiai tam pasiryžau. Visada norėjau prisidėti prie kokių nors socialinių iniciatyvų, padėti kitiems ir nuo mažens juokaudavau, kad noriu padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Pildydama savanorystės anketą žinojau tik vieną – kad iš savanorystės noriu išsinešti maksimumą ir jai noriu atiduoti visą save. Buvo labai įdomu išbandyti save kitokioje srityje, susipažinti su kalėjimų sistema ir ten esančiais vaikinais, taip pat išlipti iš komforto zonos. Vis dar tikiu, kad tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas.
Daina: Vieną vasarą, dar prieš įkuriant „Prirašytų rankų“ organizaciją, visai netikėtai buvau pakviesta ten savanoriauti, nors iki tol nieko su įkalinimo įstaigomis nebuvau susipažinus, tai pasirodė kaip puiki galimybė pamatyti kitokią aplinką. Kai Ieva įkūrė „Prirašytas rankas“, negalėjau neprisijungti, nes tą vasarą patirtis buvo neįkainojama.
Ar ko nors išmokote iš šių jaunuolių?
Ieva: Patirtis bendraujant su nuteistais jaunuoliais ir organizuojant jiems veiklas padarė didelę įtaką mano asmenybei. Keli konkretūs dalykai:
- Šiek tiek „nusileidau ant žemės“. Nuteistųjų požiūris į pasaulį dažnai yra labai realistiškas, nors ir didelė jų dalis turi išsikėlę tikslus, svajoja tik vienetai. Šis aspektas labai skiriasi nuo manęs, kadangi dažniau pasilieku idealizmo pusėje, juk ir „Prirašytų rankų“ kitaip nebūtų.
- Pradėjau labiau vertinti tai, ką turiu ir kokias galimybes esu gavusi savo gyvenime;
- Pradėjau taip pat suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra labai skirtingas ir nemanau, kad vienas kelias yra teisingesnis už kitą. Taip pat pastebėjau, kad savo nuostatų „kišimas“ kitiems labiau juos atstumia nei įtikina ir įtraukia.
Jolanta: Veiklų metu mes nuolat bendraujam su vaikinais, mezgame ryšius ir mokomės vieni iš kitų. Džiaugiuosi, kad savanoriaudama ir vesdama veiklas galiu ne tik duoti vaikinams kažką naudingo, bet ir pati nuolat tobulėju ir mokausi iš jų. Pastebiu, jog keičiuosi ir augu kaip asmenybė. Paprastai esu įpratusi nuolat kažką veikti ir skubėti, tad iš vaikinų išmokau sustoti ir pasidžiaugti akimirka, daugiau rūpintis savimi, labiau vertinti tai, ką turiu. Taip pat diskusijų metu jie yra man ne kartą davę įvairių patarimų, kuriuos aš labai draugiškai priimu ir į juos tikrai atsižvelgiu. Vienas pagrindinių dalykų, kurį išmokti mane įkvėpė būtent šie jaunuoliai – rusų kalba. Už tai esu jiems labai dėkinga.
Daina: Iš šių jaunuolių tikrai teko daug išmokti. Per ten praleistą laiką buvo sulaužytas ne vienas stereotipas. Vaikinai parodė kaip galima džiaugtis mažais dalykais, nes tokiomis aplinkybėmis, kuriomis jie gyvena, atrodo, sunku būtų rasti laimės, tačiau vaikinai parodė, koks džiaugsmas gali būti žaidžiant įprastą krepšinį ar stalo žaidimus. Taip pat vaikinai išmokė, kad susiklosčius tokiems įvykiams, vis tiek įmanoma į ateitį žiūrėti su tikslais bei noru tobulėti, mokytis.
Kaip vyksta jūsų savanorystė?
Ieva: Pagrindiniai mūsų veiklų principai:
- veiklos remiasi neformalaus ugdymo principais: temas aiškinamės per įvairius žaidimus, kūrybines užduotis bei diskusijas;
- bendraamžiai savanoriai veiklose dalyvauja lygiai taip pat kaip jaunuoliai įstaigoje, o pačius užsiėmimus veda kuratoriai;
- karantino metu labiau persikėlėme į socialinius tinklus: dalis mūsų savanorių rašo straipsnius ir įvairias rubrikas, vykdo interviu;
- kai negalime vykti į įstaigą, ryšį su nuteistais jaunuoliais palaikome laiškais.
Jolanta: Galėčiau teigti, jog mūsų savanorystė kiek skiriasi nuo įprastų. Kas antrą šeštadienį mes einame į įstaigą susitikti su jaunuoliais ir su jais vykdome neformalias veiklas, kurias veiklų kuratorės būna suplanavusios iš anksto. Žvelgiant būtent iš kuratorių pusės, stengiamės, jog veiklos būtų ne tik nuotaikingos, linksmos, įtraukiančios, bet ir aktualios jaunuoliams, informatyvios, edukacinės. Žinoma, veiklų tikslas nėra juos kažko išmokyti, pakeisti jų požiūrį ar juos pačius, paprasčiausiai per veiklas kuriame su jais ryšį, pasitikėjimą ir bendrystę, kurios metu laužomi įvairūs stereotipai, diskutuojama apie vertybinius aspektus ir leidžiama geriau vieniems kitus pažinti.
Daina: Mūsų savanorystė niekada nebūna monotoniška. Per neformalų ugdymą mes kuriame ryšį su ten esančiais jaunuoliais. Yra kuriamos įvairios veiklos, nuo įvairių bendravimo žaidimų, piešimo ant sienų, iki žaidimo krepšinį ar futbolą su jais. Taip pat klausiame ir pačių jaunuolių, ką norėtų nuveikti kartu. Tad savanorystėje niekad netrūksta nei bendravimo, nei juoko, nei ryšio kūrimo.
Su kokiais stereotipais teko susidurti prieš keliaujant pas jaunuolius ir kuriuos iš jų teko „sulaužyti“?
Ieva: Savanoriauti pradėjau su mintimi, kad nuteistus žmones reikia gelbėti, lyg jie patys būtų bejėgiai. Dabar manau, kad vietoje to geriau kurti galimybes jų įgalinimui, padėti išryškinti jų stipriąsias puses ir palaikyti juos kelyje, kuriuo jie eina, t. y. ne įsiveržti gelbėjant, o tiesiog būti šalia.
Jolanta: Stereotipų ateidama į įstaigą daug neatsinešiau, labiau baimes, jog jie bus uždari, agresyvūs, nenorintys bendrauti, tačiau tik įžengusi pro duris susidūriau su visai kitokia realybe. Po kiekvieno susitikimo su vaikinais išeinu pasikrovusi gerų emocijų visai dienai, kadangi mus nuolat pasitinka besišypsantys, smalsūs, žingeidūs veidai, o išlydi jie mus su kupinomis dėkingumo akimis. Tokiais momentais suprantu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti ir tikiu, jog visi mes klystame ir esame nusipelnę gyvenime antrojo šanso – jie ne išimtis.
Daina: Patį pirmą apsilankymą buvo labai baisu, nežinojau ko tikėtis, atėjus į kambarį mums reikėjo kartu susėsti į ratą, neslėpsiu, visi jie atrodė vienodi, su mano galvoje jau sudėliotais pagrindiniais stereotipais – skusta galva, tatuiruotės, treningai. Bet užteko tos valandos, per kurią susipažinom, grupelėmis pabendravom, kad į juos taip nebežiūrėčiau. Manau tada ir buvo pagrindinis lūžis, kai supratau, kad jie yra paprasti žmonės, pilni minčių, idėjų ir planų. Dar vienas stereotipas lūžo, kai žaidėm įvairius žaidimus, kuriuos jie patys mums ir parodė, ypač krepšinį, labai buvo baisu, nes žaisti tikrai nemokėjau, bet jie nustebino savo padrąsinimas bei supratimu, taip pat net kartais leisdavo mums laimėti, kad tik būtų linksma.
Su kokiais sunkumais teko bei tenka susidurti savanoriaujant?
Ieva: Dažniausiai iškilę sunkumai būna susiję su ribomis. Galbūt eidami į „užribį“ jaučiame didesnį poreikį ap(si)saugoti? Nuteisti asmenys yra labai jautri asmenų grupė, tad visada turime jausti ribą planuodami veiklas bei pačių veiklų metu, kiek ir ko klausti, kokias temas pasirinkti bei kaip netyčia nenuklysti į psichoanalizę. Taip pat su savanoriais labai dažnai diskutuojame, kokią asmeniškumo ribą palaikyti, kiek pasakoti ir kiek atskleisti apie save.
Šalia to, vis kyla etiniai-moraliniai-egzistenciniai klausimai, kaip:
- Ar mes tinkamai kuriame tą bendrystę?
- Ar nepažeidžiame jaunuolių? O savanorių / savęs?
- Kaip dar labiau įgalinti nuteistus asmenis „Prirašytų rankų“ platformoje?
- Kaip skleisti žinią, kad ji pasiektų kitą žmogų ir priverstų jį susimąstyti?
- Ar išvis verta kažką daryti?
Jolanta: Didžiausias sunkumas man pačiai – didelė atsakomybė. Dažnai kaip veiklų kuratorė jaučiu atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus savanorius, stengiuosi suvaldyti situacijas, stebėti, jog nebūtų peržengtos ribos tiek iš savanorių, tiek iš jaunuolių pusės. Taip pat dažnai jaučiu jaudulį dėl veiklų: kas bus jeigu nepatiks, jau bus žinoma, neįdomu, nenorės kažko daryti ar kalbėti, tačiau tokiais atvejais visuomet mintyse turiu planą B, kuris gelbsti. Neretai primenu sau, jog esu taip pat žmogus ir klysti yra žmogiška, tad susidūrus su sunkumais veiklose, kartais padeda ir savanoriai, retkarčiais žaidimų ar diskusijų temų pasiūlo ir patys jaunuoliai.
Daina: Manau vienas iš didžiausių sunkumų buvo bendravimas. Yra didelė baimė parinkti ne tą žodį, ne taip pajuokauti. Aišku kuo toliau savanorystėje, tuo darėsi lengviau, tačiau visada reikia jausti tą ribą, kad jos neperžengčiau.
Įsimintiniausias įvykis iš savanorystės:
Ieva: Labiausiai įsiminė, kai 2019 m. vasarą, kurios metu į įstaigą atvykdavau beveik kasdien, vienas iš jaunuolių pirmą kartą per savo įkalinimo laikotarpį perskaitė knygą, suinteresuotas mano pasakojimu apie ją.
Jolanta: Turėjau labai įsimintiną momentą, kurį iki šiol prisimenu su šypsena. Atvykau į įstaigą pravesti jaunuoliams veiklų ir keli vaikinukai užsiminė, jog vienas iš kito būrio vaikinų turi perduoti mums kažkokį piešinį. Prižiūrėtojo paprašiau, kad leistų jį atsiimti prieš išeinant, nes galvojau, kad tai bus piešinys mūsų naujam organizuojamam meniniam projektui, tačiau likau labai maloniai nustebinta. Vienas iš jaunuolių atėjo kartu su prižiūrėtoju ir įteikė man piešinį, taip išreikšdamas padėką viso būrio vardu už vedamas veiklas ir mūsų iniciatyvą. Tuo metu likau visiškai be žado, piešinys įspūdingas ir šiuo metu puošia mano kambario sieną. Kasdien į jį pažvelgusi prisimenu jaunuolių dėkingumą ir tai motyvuoja nesustoti.
Iniciatyvos reikalingumas visuomenei bei būdai prisidėti:
Didelė dalis savanorių jau po pirmo ar antro susitikimo parašo mums ilgą žinutę, kad kaip kardinaliai pasikeitė jų požiūris į nuteistus žmones. Tai parodo, kad visuomenėje, o ypač žiniasklaidoje, nuteisto žmogaus paveikslas neatitinka tikrovės. Kai kalbama apie nusikaltimą, sunku įsivaizduoti, kad jį padarė paprastas žmogus, dažnai automatiškai toks veiksmas apibrėžia visą asmenybę.
Šia iniciatyva norime žingsnis po žingsnio parodyti, kad nuteistas asmuo yra žmogus, ir jis turėtų būti lygiavertis kitiems. Deja, kol kas taip nėra.
Kadangi organizacija yra dar labai jauna, esame atviri kitų pasiūlymams bei patarimams, tad visuomet galite mums parašyti socialinėse medijose (Facebook: Prirašytos rankos, Instagram: @prirasytosrankos) arba el. paštu: info@prirasytosrankos.lt.
Taip pat mus paremti galite čia. Surinktas lėšas skiriame savanorių ruošimui, jų koordinavimui, veiklų planavimui bei vykdymui. Jūsų parama ypač svarbi dabar, kai veiklas vykdome dažniau ir mažesnėmis grupelėmis nei įprastai dėl esamos situacijos.