Išreikštas JAV lietuvių susirūpinimas dėl toliau tęsiamo Lietuvos ir jos didvyrių šmeižimo, istorijos faktų iškraipymo, NKVD / KGB klastočių platinimo, šalies institucijų menkinimo. Tarybos darbe dalyvavo LR Seimo atstovai Žygimantas Pavilionis ir Stasys Tumėnas.
Suklastota Lietuvos istorija
Okupuotos Lietuvos centriniame valstybės archyve, kurį kontroliavo KGB, buvo dokumentų publikavimo skyrius, kurio pagrindinis tikslas – skleisti melagingas žinias, įvairias falsifikacijas, žeminančias Lietuvos patriotus, laisvės kovotojus. LKP CK nutarimu 1958 m. pradžioje įsteigta speciali redakcija archyviniams dokumentams skelbti, jai vadovavo buvęs NKVD / KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas. KGB operatyvinių darbuotojų grupė selektyviai atrinkinėjo archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, esą demaskuojančius „nacionalistų veiklą“, visaip bandė sukompromituoti Laisvės kovotojus, partizanus. Vien 1959–1960 m. respublikiniuose laikraščiuose paskelbti 452 straipsniai, vadinamosios dokumentinės apybraižos, kuriose, manipuliuojant faktais, juodinamas antisovietinis pasipriešinimas, menkinamos Lietuvos Respublikos politinės institucijos. KGB tendencingai parinkta archyvinė medžiaga tapo pagrindu knygoms „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“ (I t. 1965, II t. 1973 m.), „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), 17 dalių serijai „Faktai kaltina“. Šiais ir panašiais kagėbistų parengtais leidiniais dar ir šiandien plačiai naudojamasi, rašant skaudžią Lietuvos istoriją okupacijų metais.
Pavyzdžiui, JAV Holokausto muziejaus autorių kolektyvas 2012 m. išleido lagerių ir getų 1933–1945 m. enciklopedijos antrą tomą, kurio 1032–1157 puslapiuose rašoma apie Lietuvą. Čia net 82 kartus kaip pirminiai šaltiniai panaudotos NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Boleslovo Baranausko – knygos, o šiuolaikiniai Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys to meto istoriją, cituojami kur kas rečiau – Arūno Bubnio tyrimais pasiremta 35 kartus, o Alfonso Eidinto – apie 20 kartų.
Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto muziejaus leidinys Encyclopedia of camps and Ghettos 1933–1945. T. 2, dalis B, p. 1062 skirtas Joniškiui ir Jurbarkui su nuoroda į B. Baranausko ir E. Rozausko Lietuvoje 1973 m. išleistą dokumentų rinkinį kaip pirminį šaltinį, pagal kurį parengtas šis enciklopedijos tekstas.
Dar keisčiau, kad okupantų ir kolaborantų sukurpti falsifikatai, atrodo, yra kelrodis Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį ir kaltinančiai jį nusikaltimais žmogiškumui. Beje, vertėtų priminti, kad Rozauskas asmeniškai dalyvavo, tardant Joną Noreiką, jo bendražygius ir daug kitų Lietuvos patriotų, o Baranauskas 1940–1941 m. buvo Šiaulių apskrities NKVD viršininkas, vėliau tapęs visos Lietuvos NKVD viršininko pavaduotoju.
Vertėtų kiek konkrečiau įvardyti, ką nuveikė šie nusipelnę Sovietų Lietuvos „kultūros-švietimo“ veikėjai ir „archyvų specialistai“, nes tai visų jau primiršta.
E. Rozauskas – NKVD tardytojas
Kijeve gimęs, 1921 m. į Lietuvą atvykęs Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) nuo 1935 m. įstojo į nelegalią LKP. Už antivalstybinę veiklą 1936 m. jį suėmė Lietuvos saugumas. Per pirmąją sovietų okupaciją jis buvo išleistas iš kalėjimo ir paskirtas NKVD tardymo viršininku, vėliau buvo NKGB ypač svarbių bylų tardytojas. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, jau iki 1940 m. rugpjūčio 17 d. Rozauskas išplėšė 70 kalinių „prisipažinimus“ – tokia jo sadistinės veiklos pradžia. 1941 m. birželio 26 d. Rozauskas ranka parašė įsakymą, kad 26 politiniams kaliniams, konvojuojamiems iš Lietuvos kalėjimų, būtų įvykdyta mirties bausmė Baltarusijoje, miške prie Bigosovo.
1960 m. Rozauskas tapo Archyvų valdybos prie LSSR Ministrų tarybos viršininku, o 1970 m. kartu su kitu žiauriu enkavėdistu Baranausku išleido knygą anglų kalba „Dokumentai kaltina“ (Documents Accuse). Amerikos istorikams, rašantiems apie Holokaustą Lietuvoje, ji tapo pagrindiniu šaltiniu, ja remtasi ir OSI imigracijos bylose prieš Amerikos lietuvius, kaltinamus kolaboravimu su naciais. Vašingtono Holokausto muziejaus interneto svetainėje ši ir kitos knygos, sovietmečiu išleistos propagandos ir dezinformacijos tikslais, iki šiol pristatomos kaip svarbus „istorinių dokumentų šaltinis“, pateikiamos nuorodos ir į kitus minėtų autorių sudarytus dokumentų rinkinius. Daugelio užsienyje išleistų knygų, aptariančių Holokaustą Lietuvoje, autoriai pristato Rozauską kaip Security Service darbuotoją arba tiesiog istoriką, archyvų specialistą, nusikalstamos jo veiklos NKVD organuose, dalyvavimo Lietuvos žmonių žudynėse ir trėmimuose kažkodėl nemini. Šis enkavėdistas gyveno Vilniuje, gražiame sostinės kampelyje, Algirdo gatvėje nr. 18-2, puikiame bute. Apie 1983 m. išvyko į Maskvą, vėliau, mėtydamas pėdas, tikėtina, atsidūrė Izraelyje, kur nuo seno gyvena jo šeima ir artimieji.
Antras asmuo, atrinkęs KGB šaltinius, Boleslovas Baranauskas antivalstybinę antilietuvišką veiklą pradėjo dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Užsigrūdinęs komunistas pogrindininkas jau 1940 m. vasarą buvo paskirtas sovietų saugumo Kauno apygardos viršininko pavaduotoju, vėliau Šiaulių apygardos NKVD ir kriminalinės milicijos viršininku, nuo 1940 m. rugpjūčio buvo Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas. Karo metais dirbo sovietinių partizanų štabo viršininko pavaduotoju, vėliau – Informacijos ir žvalgybos skyriaus viršininku. 1958 m. spalio 13 d. paskirtas Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos vedėju. Už parodytą išradingumą, kompromituojant ir šmeižiant Lietuvos patriotus, sėkmingai kopė karjeros laiptais. 1963 m. gruodžio 26 d. patvirtintas Partijos istorijos instituto prie LKP CK mokslinės tarybos nariu. Apdovanotas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais, 1944 ir 1950 m. – Darbo Raudonosios vėliavos, 1963m. – Garbės ženklo, 1972 m. – Spalio revoliucijos ordinais. 1978 m. liepos 19 d. Vilniuje, prie namo A. Mickevičiaus g. nr. 20, kur 1944–1975 m. gyveno šis „nusipelnęs“ enkavėdistas, buvo atidengta memorialinė lenta.
Beveik nėra abejonių, kad bandymai ir toliau šmeižti Ramanauską-Vanagą, Škirpą, Noreiką-Gen. Vėtrą, kitus patriotus, yra minėtų veikėjų paskleisto melo ir dezinformacijos pasekmė.
Pabandykime įsivaizduoti, kad pirminiais patikimais šaltiniais istorikai laikytų kokio nors nacių veikėjo sudarytus archyvinių dokumentų rinkinius! Tačiau NKVD ir KGB nusikaltėlių sukurptais falsifikatais remiamasi iki šiol, nors pagal daugelio demokratinių šalių teisinę praktiką asmens, kurio rankos kruvinos, liudijimai nelaikomi patikimais. Visi nusikaltėliai yra linkę slėpti savo nusikaltimus, todėl mėto pėdas, klaidina, stengiasi savo nuodėmes primesti nekaltiems žmonėms. Tai įprasta kagėbistų taktika. Sunku suvokti, kodėl represijų okupacijos metais vykdytojai, dalyvavę Lietuvos žmonių žudynėse, yra vadinami objektyviais tyrėjais, nusipelniusiais archyvų darbuotojais, o jų sudaryti dokumentų rinkiniai iki šiol priskiriami neginčytiniems pirminiams „istorijos šaltiniams“. Kiek dar leisime, kad istorikai, tyrinėtojai remtųsi šiais falsifikatoriais ir klaidintų pasaulio visuomenę?
Dezinformacijos monstras, kurį prieš daugelį metų pasikinkė sovietų NKVD ir KGB struktūros, aktyviai mutuoja ir dauginasi. Remiantis klastotėmis rašoma melaginga istorija. Kuo skubiau reikėtų informuoti pasaulio tyrėjus, visų pirma – Vašingtono Holokausto muziejų, kitas mokslines institucijas, kad sovietų propagandinio pobūdžio leidiniai yra nepatikimi, remiantis jais, toliau skleidžiamas melas, iškraipoma skaudi karo ir pokario istorija, daroma žala Lietuvos reputacijai.
Būtų naudinga parengti juodąjį dokumentų rinkinių, išleistų sovietinės ideologijos įtvirtinimo, okupacijos pateisinimo, patriotinių jėgų diskreditavimo tikslais, sąrašą. Užsienio tyrėjams, stokojantiems žinių apie sovietų dezinformacijos metodus ir mastą, jis padėtų atskirti pelus nuo grūdų, skatintų kritiškai vertinti tokius „šaltinius“. Tasai sąrašas turėtų būti platinamas tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir pasaulyje, nuolatos jį papildant, atnaujinant, siunčiant bibliotekoms, istorinių tyrimų centrams, mokslo įstaigoms, kitoms institucijoms su rekomendacija prie tokių leidinių pateikti nuorodą apie jų nepatikimumą. Kam pavesti šį svarbų ir skubų darbą, galėtų nuspręsti Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisija. Prie šios iniciatyvos turėtų prisidėti Lietuvos diplomatai, politikai, istorikai. Tikslinga suburti nuolatinę darbo grupę, kuri registruotų Lietuvos istorijos falsifikatus, praneštų apie tai leidinių autoriams, leidėjams, bibliotekoms, mokslo įstaigoms, kad būtų užkirstas kelias toliau sklisti klastotėms, iškraipytiems, tikrovės neatitinkantiems faktams. O jau paskleistą melą privalu kuo skubiau atitaisyti, kad jis nebūtų toliau kartojamas.
Kada atsiras atsakingas požiūris į istoriją?
Lietuva, XX a. dukart atgavusi laisvę, patyrė nemažai džiugių akimirkų, bet dar daugiau būta skaudžių praradimų, netekčių. Teko atlaikyti net 5 okupacijas, atnešusias daug kančių ir neteisybės, vienu metu reikėjo kovoti su 3 okupacinėmis kariuomenėmis ar karinėmis grupuotėmis, padariusiomis milžinišką ne tik fizinę, bet ir moralinę žalą valstybei, jos žmonėms. Todėl visuomenė iki pat Sąjūdžio buvo apimta gilios nevilties. Tas laikotarpis labai sudėtingas, dramatiškas. Okupuota Lietuva neturėjo galimybių tirti savo praeities. Jos istoriją rašė okupantai. Gaila, bet kai kurie istorikai, politikai toliau tęsia senas tradicijas, remdamiesi okupantų paskleistomis insinuacijomis. Dabar, kai informacinis karas darosi vis aršesnis, ypač svarbu sąžiningai, teisingai pristatyti savo šalies istoriją.
Penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija, izoliavusi Lietuvą nuo pasaulio, įteisinusi praeities klastojimą, neigiamai paveikė tiek visuomenę, tiek istorijos mokslo raidą. Prieš mūsų valstybę iki šiol veikia galingos jėgos – ciniškai iškraipomi istorijos faktai, šmeižiami tautos didvyriai, laisvės kovotojai, partizanai, daužomi paminklai, skleidžiami prasimanymai. Ši propagandinė mašina nustelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pastangas objektyviai pristatyti istoriją, okupacinių režimų padarytas skriaudas ir žalą. Ar apskritai turime valstybinę istorinės atminties politiką, jei objektyvus istorijos rašymas mažai kam rūpi? Vieni tiesiog ieško naudos čia ir dabar, pavertę praeities tyrimą sau naudingu versliuku, kiti stengiasi bet kokia kaina išgarsėti. Istorijos tyrimams bando daryti įtaką tam tikros grupuotės, to nevengia net politikai. Manipuliuojant istorija, siekiama patenkinti siaurus asmeninius ar grupinius interesus, net supriešinti visuomenę.
Lietuvos istoriją perleidžiame užsienio tyrėjams?
Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. rugsėjo 7 d. buvo sudaryta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Sutrumpintai – Tarptautinė istorinio teisingumo komisija, kuriai iškeltas tikslas, atlikus išsamius tyrimus, užpildyti šiuolaikinės Lietuvos istorijos spragas, atskleisti okupacinių režimų nusikaltimus, šviesti visuomenę, aptariant pragaištingas nacizmo ir sovietinio komunizmo ideologijas. Komisijai vadovauja parlamentaras Emanuelis Zingeris, jos nariai jau ne kartą keitėsi.
Prezidentas Gitanas Nausėda 2019 m. rudenį irgi paragino atnaujinti šios komisijos sudėtį. Prezidentūros puslapyje nurodoma, kad šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą darbą, tačiau jos vienos neužtenka, kad problemos būtų sprendžiamos konstruktyviai. Siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų, neignoruojant patriotinių organizacijų, su kuriomis ilgą laiką apskritai nebuvo tariamasi. Produktyvus visų bendradarbiavimas padėtų aiškiau apibrėžti nacionalinės atminties gaires ir istorijos politiką. Reikėtų sustiprinti ir komisijos autoritetą, užtikrinus adekvatų atstovavimą visoms visuomenės grupėms. Kol kas joje vienpusiškai vyrauja užsienio valstybių atstovai – 15 narių, o Lietuvos istorikų yra tik 7. Tai gerokai keista, nes kitų šalių mokslininkai, nesvarbu, kokie garsūs ar populiarūs jie būtų, užtektinai nemoka lietuviškai, kad galėtų įsigilinti į nacionaline kalba parašytus šaltinius, perprastų vietinę specifiką. Šiaip ar taip, užsienio valstybių atstovai neturėtų viršyti Lietuvos mokslininkų ir tyrėjų skaičiaus.
Kaip užtikrinti praeities tyrimų skaidrumą
Komisija turėtų būti sudaryta iš sąžiningų, objektyvių tyrinėtojų, istorikų, kvalifikuotai atliekančių būtent naujosios istorijos, o ne vidurinių ar kitų amžių tyrimus. Iš šalies žvelgiant, atrodo, kad istorikai į ją skiriami tiesiog pagal lojalumą atskiroms grupėms, nes turi tvirtą išankstinę nuomonę arba užima svarbias pareigas mokslo įstaigose. Nelinksmai juokaujama, esą šioje komisijoje vyrauja „ružavi“, raudoni ir jiems prijaučiantys. Tad objektyvumui vietos nedaug. Labai svarbu, kad šiai komisijai priklausantys tyrėjai nebūtų praeityje turėję kokių nors sąsajų su okupaciniais režimais, ypač represinėmis jų struktūromis. Pretenduoti į tas pareigas nederėtų ir tiems suinteresuotiems asmenims, kurių artimi giminės, net šeimos nariai dirbo NKVD ir KGB, dalyvavo Lietuvos žmonių persekiojimuose, priklausė sovietinių partizanų būriams, užėmė aukštus okupacinės valdžios postus, nes ši veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, jos suverenumą. Tas pats taikytina ir asmenims, kurių artimieji dalyvavo nacių represinėse struktūrose, vykdžiusiose Holokaustą.
Nekeliant teisinės, vis dėlto keltina moralinė tyrėjų atsakomybė, ne mažiau svarbi šios komisijos skaidrumui užtikrinti. Tačiau aiškėja nemalonus faktas, kad esama tokių komisijos narių, kurių artimieji, kaip įtariama, dirbo NKVD represinėse struktūrose, trėmė, tardė ir kankino Lietuvos žmones. Tokie asmenys, nors ir neatsako už savo artimųjų veiksmus, vis dėlto neturi moralinės teisės priklausyti Tarptautinei istorinio teisingumo komisijai.
Tas pats taikytina ir tyrėjams iš antrųjų ar trečiųjų šalių, tarnavusiems tam tikrose struktūrose, pavyzdžiui, OSI (Office of Special Investigations United States Department of Justice), kuri persekiojo Lietuvos, kitų Baltijos šalių piliečius, pasikliaudama iš KGB gautais nepatikimais šaltiniais ar selektyviai atrinktais dokumentais, net falsifikatais. Komisijai neturėtų priklausyti ir asmenys, patiriantys interesų konfliktą, nes jų giminės veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, o jų pačių pasisakymai, publikacijos grindžiamos vienpusiška, ribota šaltinių baze, daugiausia KGB tardymo bylomis, kurios nekritiškai vertinamos, ignoruojant kitus svarbius istorinius šaltinius.
Tyrėjų klaidos skaudina visuomenę, daro žalą valstybei
Kelia nerimą ir tai, kad kai kurie šios komisijos nariai, atlikdami tyrimus, skelbdami publikacijas, iškraipo faktus, pateikia suklastotus dokumentus, nuotraukas ar kitokią informaciją, prasilenkiančią su istorine tiesa. Pavyzdžiui, buvo išleisti ir plačiai tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje pristatyti Kauno geto savivaldos sekretoriaus, judenrato nario Avrahamo Tory’o (Golubo) atsiminimai Surviving Holocaust. The Kovno Ghetto Diary. Lietuvišką versiją, pavadintą „Kauno getas diena po dienos“, išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Tai labai vertinga knyga. Lietuviškam leidimui įžangą ir pristatymą parašė JAV lietuvių istorikas Saulius Sužiedėlis, angliškam – Martinas Gilbertas. Leidinys gausiai iliustruotas, abiem knygos leidimams iliustracijas parinko, jų aprašymus parengė Dina Porat – žinoma Izraelio istorikė, mokslų daktarė. Ir ji, ir Sužiedėlis priklauso Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Į abu atsiminimų leidimus įdėta nuotrauka, kurios parašas skelbia: „Lietuvė su vaikais eina pro lavonus žydų, nužudytų Kaune pirmomis karo dienomis.“ Analogiškas nuotraukos aprašymas yra ir angliškame vertime: A Lithuanian women and here sons pass the corpses of Jews murdered in Kovno in the first days of war.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos specialistai išsiaiškino, kad Porat pateiktas nuotraukos aprašymas neatitinka tikrovės, nes nuotrauka daryta ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Holokausto muziejuje jie rado originalią nuotrauką su visai kitu aprašymu – Suttropo mieste vokietė moteris uždengia akis savo sūnui, eidama pro 57 ekshumuotų SSRS kareivių lavonus.
Originalus parašas po šia nuotrauka yra toks: Under the supervision of American soldiers, a German mother shields the eyes of her son as she walks with other civilians past the bodies of 57 Russians, including women and one baby, exhumed from a mass grave outside the town of Suttrop.
Tokios ir panašios klaidos, mistifikacijos, neatsakingai pristatant skaudžią to meto istoriją, tikrai nedaro garbės Istorinio teisingumo komisijos nariams. Juo labiau kad padarytų klaidų neskubama atitaisyti, net rengiant naujus knygų leidimus, todėl skaitytojai ir tyrėjai klaidinami toliau. Leidėjai, atrodo, nesijaudina dėl to, kad paskleidė melą. Čia aptartas atvejis, deja, ne vienintelis… Neseniai jau ir istorijos mėgėjai Facebook tinkle demaskavo kelis klaidingus parašus, pateiktus prie nuotraukų. Vienas iš jų pasitaikė parodoje, kurią surengė Genocido tyrimų centras. Čia buvo eksponuojama nuotrauka iš Izraelio Yad Vashem memorialo fondų su aprašu, neatitinkančiu tikrovės. Gerai, kad į pastabas apie netikslumus reagavo pats centras, tą nuotrauką išėmė, o apie neteisingą įrašą pranešė Yad Vashem memorialui. Liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė knygoje „Mūsiškiai“ kaip įkalčius pateikė net kelias nuotraukas, visiškai nesusijusias su įvykiais Lietuvoje. Kartais atsitiktinai, o kartais tendencingai parinktas nuotraukas, neatitinkančias tikrovės, platina ir kiti leidiniai, Lietuvos bei užsienio šalių internetiniai žinių portalai.
Kas atitaisys tas klaidas, darančias žalą Lietuvai tarptautiniu mastu? Kada pagaliau pradėsime patys rašyti savo šalies istoriją, kad išsiaiškintume, kas iš tikrųjų vyko mūsų krašte okupacijų metais? Kada pagaliau suprasime, kad komunizmo grėsmė niekur nedingo, ji palaipsniui atgyja ir vėl didėja, o sovietinių ideologų kadaise paskleistas šmeižtas apie Laisvės kovotojus toliau sklando po pasaulį kaip šmėkla, įgavusi rozauskų, baranauskų, vanagaičių ir į juos panašių istorijos klastotojų pavidalus.