Konsultuoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas dr. Gilvydas Verkauskas
Priežastys – medicininės
Cirkumcizija yra vadinamas chirurginis visiškas ar dalinis apyvarpės pašalinimas. Ši procedūra žinoma nuo antikos laikų. Pirmieji cirkumciziją vaizduojantys piešiniai randami dar senovės Egipto kapavietėse. Judaizme cirkumcizija yra privaloma pagal religinius kanonus. Islamo šalyse taip pat apipjaustoma dauguma berniukų, nors konkrečiai apie tai Korane nėra paminėta.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, šiuo metu apie 30 proc. pasaulio vyrų yra apipjaustyti, iš jų 68 proc. yra musulmonai. Ne religiniu pagrindu daug cirkumcizijų atliekama berniukams JAV, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Korėjoje, Filipinuose.
Jei nėra medicininių indikacijų ar nepriklausoma atitinkamai religinei bendruomenei, vaikų cirkumcizija neleidžiama Suomijoje. Daugumoje demokratinių šalių šiuo metu cirkumcizija nėra rekomenduojama kaip rutininė procedūra visiems berniukams, tačiau jų tėvai, susipažinę su galimais apipjaustymo privalumais ir pavojais, gali priimti sprendimą šiuo klausimu.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo dr. Gilvydo Verkausko teigimu, Lietuvoje cirkumcizija atliekama dėl medicininių priežasčių. Viena pagrindinių indikacijų yra fimozė, arba negalėjimas atsmaukti apyvarpės už varpos galvutės.
Fimozė būna įgimta arba įgyta, persirgus ar sergant įvairiomis ligomis (pavyzdžiui, dėl lėtinio apyvarpės uždegimo, sergant cukriniu diabetu, po traumų). Taip pat ji gali būti visiška arba dalinė, kai apyvarpė iš dalies atsismaukia.
Esant fimozei, atlikti cirkumciziją būtina, nes fimozė sąlygoja blogą higieną ir gali sukelti lėtinį apyvarpės uždegimą. Kita priežastis atlikti apipjaustymą yra lėtinės arba besikartojančios uždegiminės apyvarpės ligos.
Padeda išvengti problemų
„Mes tiksliai nežinome visos istorijos, kodėl tai atsirado, bet žinome, kad yra tautų, kuriose tai yra tradicija, gyvuojanti nuo senų senovės, ir niekas apie tai net nediskutuoja, – sako gydytojas. – Tačiau mes taip pat žinome, atmetę visus religinius įsitikinimus, kad kaip begydysime tuos susiaurėjimus – fimozes, apie 5 proc. berniukų vis tiek reikės atlikti cirkumciziją dėl surandėjimo. Net taikant visą konservatyvų gydymą, kokį tik mes žinome, vis tiek bus nedidelis procentas berniukų, kuriems reikės apipjaustymo, nes neveiks ta apyvarpė taip, kaip turėtų.“
Berniukų su susiaurėjusia apyvarpe iki 2 metų amžiaus yra labai daug, net, gydytojo teigimu, galima sakyti – dauguma. Ir natūralu, kad visiems jiems tikrai nereikia cirkumcizijos – jie užauga ir brendimo metu, apie 13–15 metus, viskas susitvarko. Todėl medicinine prasme ankstyvame amžiuje pasakyti, kad „tam reikės operacijos, o tam – ne“, dažniausiai nėra galimybės. Tai priklauso nuo higienos, tėvų priežiūros, nuo kitų dalykų.
Tačiau daliai berniukų operacijos reikės. Jei fimozė yra randinė, jei diagnozuojamos lydinčios ligos, kurios gali sąlygoti randėjimą, ir gydymas vaistais tais atvejais neefektyvus.
Dėl apyvarpės susiaurėjimo vaikas gali sunkiau šlapintis, gali būti dažni išoriniai uždegimai. Apyvarpės uždegimas gali būti ūmus, kai apyvarpė staiga parausta, patinsta, ją ima skaudėti ar niežėti, atsiranda išskyrų. Tinkamai gydant, uždegimas greitai praeina. Tačiau jei toks uždegimas kartojasi dažnai, jis tampa lėtinis, apyvarpė būna paraudusi, jautri, atsiranda apnašų, pradeda randėti ar net susidaro antrinė fimozė. Tokiu atveju rekomenduojamas apipjaustymas.
„Operuoti reikia, kai medikai mato, kad apyvarpė labai stipriai surandėjusi ir to pagydyti vaistais, tepalais greičiausiai nepavyks, – sako G. Verkauskas. – Arba kai berniukas turi šlapimo organų infekcijos riziką, pavyzdžiui, jo yra silpni ar blogai veikiantys inkstai ir bijoma kiekvieno šlapimo takų uždegimo, nes apyvarpės susiaurėjimas mažiems berniukams yra pagrindinis rizikos veiksnys šlapimo organų infekcijai. Jeigu mes bijome infekcijos tokiems vaikams, kuriems yra kitų inkstų anomalijų, geriau juos apipjaustyti ir sumažinti tą riziką iki minimumo. Tad yra tokia maža grupelė vaikų, kurių tėvams mes sakome: jūsų vaikui reikalinga cirkumcizija. Bet bendroje berniukų populiacijoje iš tiesų tai yra nedidelė grupelė.“
Operacija nesudėtinga
Dr. G. Verkausko teigimu, cirkumcizijos operacijos bijoti tikrai nereikia. Operacija nėra sudėtinga, ji atliekama tik taikant bendrinę nejautrą ir yra tikrai saugi.
„Mes paprastai siūlome daryti visišką apipjaustymą, visiškai pašalinti apyvarpę. Tačiau jeigu tėvams labai norisi išsaugoti apyvarpę, galima daryti plastiką – tiesiog apyvarpę praplatinti, kad ji lengviau atsismauktų. Tačiau tada išlieka rizika, kad ji vėl gali surandėti, – sako gydytojas. – Po tokios operacijos jau kitą dieną vaikas paprastai gali važiuoti namo. Maždaug per savaitę žaizda sugyja.“
Kokią įtaką berniuko gyvenimui cirkumcizija turi ateityje, G. Verkausko teigimu, nėra vienareikšmiško atsakymo. Vieni sako – geriau apipjaustytam, kiti – ne. Vis siekiama išsiaiškinti, kas yra geriau. Pavyzdžiui, galvojama, kad galbūt apipjausčius mažesnė lytiškai plintančių ligų rizika. Tačiau tai nėra įrodyta – manoma, kad vis dėlto skirtumo nėra.
Bet faktas, kad apipjaustytiems berniukams mažame amžiuje uždegimų rizika mažesnė. Jei augdamas neapipjaustytas berniukas išmoksta tinkamos higienos – prausdamasis po dušu, atsitraukia apyvarpės odą ir nusiprausia, rezultatas tas pats, kaip ir prausiantis vyrui be apyvarpės. Kaip ten bebūtų, apyvarpė yra uždara ertmė, kurią būtina tinkamai prižiūrėti.
Buvo keliamos hipotezės, kad vėžio tikimybė didesnė žmonėms su apyvarpe dėl tų pačių virusinių ligų, kad didesnė galimybė užsikrėsti ŽIV, bet moksliškai tai nebuvo patvirtinta.