Paskutiniai vakarai prieš žūtį
„Kai Remigijus susilaukė vaikų, tada šiek tiek mažiau treniravosi. Bet paskutinį mėnesį jis aktyviai rengėsi ir nepraleisdavo nė vienos treniruotės. Pamenu, į salę Remigijus atėjo likus gal mėnesiui iki nužudymo ir pareiškė: „Treneri, aš noriu sugrįžti...“, – pasakojo M. Misiūnas. – Tada gal pasirodžiau pernelyg grubiai, bet jam pasakiau: „Aš nenoriu, kad tu sugrįžtum“. Nes patikėkite su juo buvo labai, labai sunku... Jis visada buvo alkanas dėmesiui, alkanas švelnumui, alkanas užuojautai bei maistui. Štai toks jis buvo žmogus. Nes jis to neturėjo vaikystėje. Gal pasirodys ne visai tinkamas palyginimas, bet Remigijus buvo tarsi šuniukas, kuris paimtas iš miško, pririštas ir jį kažkas apgyvendino prieglaudoje. O ta jo prieglauda visuomet buvo „Titanas“.
Neseniai 30 metų veiklos jubiliejų pažymėjusio legendinio Kauno sporto klubo „Titano“ įkūrėjas M. Misiūnas pasakojo, kad R. Morkevičius gimė probleminėje šeimoje – mama buvo narkomanė, o tėvas – alkoholikas. Tačiau Remigijus net savo treneriui niekada neleisdavo blogai atsiliepti apie jo šeimą. Jis augo su močiute, kažkiek buvo prižiūrimas tetos. Jis nuo mažumės laiką leido tame pačiame Šilainių rajono bute, kuriame gyveno iki pat nužudymo vakaro.
Šiandien M. Misiūnas prisimena, kad pirmąsyk į teisėsaugos akiratį R. Morkevičius pateko būdamas nepilnametis -15 – 16 metų. „Kadaise „Titanas“ veikė Vilijampolėje, buvusioje „Inkaro“ gamykloje. Greta klubo atsidarė tais laikais populiarus kioskelis, kuris prekiavo sausainiais, kramtomąja guma ir gaiviaisiais gėrimais. Tai buvo maždaug 1993 – 1995 metai, – kalbėjo M. Misiūnas. – Pasklido žinia, kad kažkas vieną naktį apvogė minėtą kioską. Ir netikėtai paaiškėjo, kad policija nustatė, jog tai padarė R. Morkevičius. Remigijaus močiutė tada smarkiai išgyveno ir kreipėsi į mane pagalbos, kad susitarčiau su kiosko savininku. Tačiau jis buvo kategoriškas ir sakė: „Ne, aš vis tiek eisiu iki galo“. Tada jau supykęs jam pasakiau: „Pažiūrime ką iš tavęs pavogė“. Pamatėme, kad tąsyk Remigijus išnešė šokoladą, sausainius, saldainius, kramtomąją gumą. Kai surado pas jį tuščius popierėlius, tapo aišku, kad jis juos tiesiog suvalgė. Bet visgi nepavyko susitarti su kiosko šeimininku. Praėjo nemažai laiko, tad neatsimenu, ar jį dėl minėtos vagystės nuteisė“.
R. Morkevičiaus aplinkos žmonėms gerai žinomas faktas, kad panašiu metu maždaug metus sportininkas už padarytas vagystes praleido kalėdamas Kauno nepilnamečių kolonijoje. Jau vėlesniais laikais, Remigijus būdamas Olandijoje vėl įkliuvo apsivogęs – tąkart jis išsinešė batus iš parduotuvės.
R. Morkevičius 2005 metais tapo pasaulio ZST Grand Prix bušido varžybų nugalėtoju svorio kategorijoje iki 65 kilogramų. „Būtų neetiška prieš kitus auklėtinius ir globotinius sakyti, kad Remigijus buvo geriausias. Bet turbūt buvo vienintelis daugiausiai uždirbęs iš kovų, – pabrėžė M. Misiūnas. – Tais laikais Japonijos K1 organizacija išmokėdavo neblogus honorarus. Tarkime, už vieną kovą jis yra laimėjęs kitos organizacijos ZST diržą ir apie 20 tūkstančių JAV dolerių“.
Beje, būtent tada Japonijoje, bušido ZST Grand Prix čempionate Remigijaus iškovotas čempiono diržas puošė ir jo urną 2016 m. gruodžio pabaigoje, kai buvo surengtas atsisveikinimas su nužudytu kovotoju.
M. Misiūnas sako, kad kaskart lankydamasis Japonijoje R. Morkevičius būdavo sutinkamas kaip tikra žvaigždė. „Pamenu, kai eidavome Tokijaus gatvėmis, gerbėjai Remigijų tiesiog puldavo, klykė, cypė iš susižavėjimo. Laukė ištisas valandas, kad gautų jo autografą. Toje šalyje jis būdavo sutinkamas tarsi pasaulinio lygio muzikos atlikėjas ar Holivudo kino aktorius. Net kelis kartus japonai buvo atvykę į Kauną, kur suko dokumentinius filmus apie Remigijaus gyvenimą. Bet kaskart sugrįžus į Lietuvą to nebūdavo ir jis akivaı̇zdžiai to pasigesdavo“, – prisiminė R. Morkevičiaus treneris.
Labai tikėtina, kad dėl tokių kontrastų R. Morkevičiui atsirado tuštuma, kurią jis ėmė užpildyti įsiveldamas į prastos reputacijos draugų kompanijas, kurių veiksmus lydėjo patys keisčiausi skandalai. 2009 metais jau tapęs žinomu ir tituluotu kovotoju R. Morkevičius buvo sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimą. Laikinosios sostinės centre jis su grupe neblaivių draugų daužė automobilių ir namų stiklus, o atvykus pareigūnams pasipriešino. Tuomet sportininkui buvo skirta piniginė bauda.
Ypatingai didelis triukšmas kilo, kai 2013 m. kovo 22 dieną Kauno centre R. Morkevičius prisikabino prie nepažįstamos merginos ir koja spyrė jai į veidą. Nukentėjusiajai buvo sužalota galva, ji išvežta į ligoninę, o liudininkai pranešė policijai. Tada neblaivų R. Morkevičių pareigūnams pavyko sulaikyti tiktai panaudojus elektros šoką. Galiausiai jis atsipirko pinigine bausme.
Nepaisant skandalingos reputacijos, daugeliui Lietuvos ir Japonijos kovotojų R. Morkevičius buvo tapęs savotišku pavyzdžiu. „Remyga į kovą tiesiog verždavosi. Jis veikė pagal formulę: Mažiau mąstymo, daugiau veiksmo. Mano akimis, jis turėjo nepaaiškinamą bebaimiškumą, – pasakojo M. Misiūnas. – Tarkime, jis visiškai nebijojo nušokti iš trečio, ketvirto aukšto. Jam nieko nereiškė ir užlipti į 9 aukštą balkonais. Jam labai patiko bet kokie iššūkiai. O kai tampi bent kažkiek žinomu žmogumi, su tavimi nori bendrauti įvairaus plauko veikėjai. Neabejoju, kad jį pažinojo visas Kaunas“.
M. Misiūnas pastebėjo, kad gyvenimo pabaigoje R. Morkevičius ėmė žavėtis budizmu. „Buvau trims mėnesiams Remigijų išsiuntęs į Korėją. Tenai kalnuose esančiame vienuolyne jis gyveno ir bandė susitvarkyti su savo vidiniais demonais. Atrodo, kažkiek pavyko. Jis buvo labai kontraversiška asmenybė. Dažniausiai jis skaitydavo psichologinius traktatus, knygas apie meditacijas, skirtingų asmenų gyvenimo būdus, – atvirai kalbėjo M. Misiūnas. – Bet jei trumpai – vienu sakiniu reiktų pasakyti, kas yra Remigijus, tai šiandien atsakyčiau, kad jis buvo tarsi kempinė. Juk kempinę įmesk į purviną vandenį – ji sutrauks purvą, paskui įmetus į švarų – sutrauks švarą. Taip buvo ir su juo. Vieną dieną jis nukrisdavo į kažkokį purvyną, o kitą – jau bandome jį ištraukti, praplauti, praskalauti“.
Po plačiai išgarsėjusio Airijos piliečio užpuolimo Kauno Senamiestyje, viešai deklaruodavęs, kad pagaliau gyvenimą pradės iš naujo – praėjus pusmečiui, 2016 m. gruodžio 21 dienos vakarą R. Morkevičius krito nuo žudiko, kaip manoma, atvykusio iš svetur, kulkų.
Pasklidus žiniai apie R. Morkevičiaus žūtį, M. Misiūnas su artimiausiais bičiuliais viešai kreipėsi į žmones, kad surinktų pinigų jo mylimajai Raimondai ir dviem našlaičiais likusiems vaikams. Per atsisveikinimo su mirusiuoju ceremoniją vienoje Šilainių bažnyčioje ir piniginėmis perlaidomis buvo surinkta keliasdešimt tūkstančių eurų. Ypatingai dosniai paaukojo kitose šalyse gyvenantys lietuviai, kurie žavėjosi R. Morkevičiaus talentu.
Dar vienas iškalbingas sutapimas: abiejų nužudytųjų – D. Bugavičiaus ir R. Morkevičiaus moterys po jų žūties pagimdė vaikus. D. Bugavičiaus mylimoji praėjus beveik pusmečiui susilaukė dukters, o R. Morkevičiaus draugė jau po kelių savaičių pagimdė trečiąjį sūnų, kuriam buvo duotas Titano vardas. M. Misiūnas prisimena, kad dar prieš mirtį tokį vardą išrinko pats R. Morkevičius.
Beje, tose pačiose kapinėse 2001 m. palaidotas ir iki šiolei vis dar nežinomo snaiperio nušautas buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius – Daškė, kuris 1990 – ųjų laikotarpyje garsėjo kaip Kauno Daškinių gaujos vadeiva.
„Manau, kad toks žmogus turi tikrai atgulti kapinėse, nes gerbėjai, draugai nori aplankyti jo kapą, – įsitikinęs R. Morkevičiaus treneris M. Misiūnas. – Kodėl jis buvo nužudytas? Sunku pasakyti. Neslėpsiu, mane buvo pasikvietę Policijos departamento darbuotojai. Jie klausinėjo ką galvoju, kodėl buvo nužudytas mano auklėtinis. Tiesiai šviesiai atsakiau, kad buvo šokas, jog Remigijus nužudytas prieš pat Kūčias. Keisčiausia, kad taip drastiškai nužudytas žmogus, kuris turėjo tris vaikus ir neturėjo visiškai pinigų. Taigi, po šiai dienai nė neįsivaizduoju, kur jis galėjo būti įlindęs, kad taip su juo galėjo pasielgti priešiškai nusiteikę žmonės“.