Depresija sergančios moters išpažintis: susiimti paskatino tik siaubo apimtas sūnus ir tai, kad neatsiminiau, ką padariau

Pažvelgus į Dovydę (vardas pakeistas) neatrodo, kad tai būtų seniai depresija sergantis žmogus. Dirba, gyvena, ir tiek. Gal tik akys kartais būna tarsi užgesusios. Kaip ji pati teigia, depresija serga labai seniai. Kada liga prasidėjo, net ir pati nepasakytų, tačiau pas gydytojus kreipėsi prieš keletą metų, kai nebegalėjo nei dirbti, nei ilsėtis, o diena susipainiojo su naktimi. Tuomet tapo sunku atlikti net menkiausią veiksmą, pavyzdžiui, atsikelti ryte, nueiti į dušą, po to – užsiplikyti kavos ir pradėti dieną.

Dovydė teigia, kad gydytojai psichiatrai jai diagnozavo vidutinio sunkumo depresiją su šizoidiniu asmenybės sutrikimu ir reakcijomis į stiprų stresą. „Depresija – tai klampus liūnas, iš kurio negali ir nenori išsikapanoti, bet paskęsti irgi negaliu, nes gyvenu dėl sūnaus, taigi taip ir pliūduriuoju“, – sako moteris.

– Dovyde, kaip suprasti tą jūsų pasakymą, kad „nenorite išsikapanoti“? Kad negalite, tai čia aišku – ne visada suvaldyti ligą gali pats sergantysis. Bet nenorite?..

– Gal ir keistai nuskambės, tačiau panašiai ir yra. Ne tai, kad nenoriu, tiesiog neturiu tam jėgų. Su depresija susidraugavau, ji mane lydi jau seniai. Turbūt nemokėčiau nei juoktis iš širdies, nei linksmintis, nei kuo nors džiaugtis. Niūri nuotaika tapo mano nuolatine palydove.