Aptarsime pačius garsiausius pasaulinio lygio rašytojus bei jų priklausomybes. Fiodoras Dostojevskis buvo priklausomas nuo lošimo F. Dostojevskis, vienas žymiausių rusų rašytojų XIX a., meistriškai aprašęs psichologines žmogaus kančias, žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumą, racionalaus proto ir jausmų kovą, bet savo darbuose jis aprašo ir jį lydėjusią priklausomybę – lošimą. Dostojevskis visą gyvenimą kentėjo dėl lošimo, jį ypač įtraukė ruletė. F. Dostojevskis, baigęs mokyklą, dirbo ypač prastai apmokamą darbą, todėl jis pradėjo lošti taip siekdamas bent kiek prisidurti prie savo prastos algos. Nors jis galiausiai pradėjo daugiau uždirbti, didžiąją to dalį išleido lošimams ir pradėjo skolintis vien tam, kad galėtų ir toliau lošti. F. Dostojevskis kentėjo nuo nervingumo ir impulsyvumo, galiausiai jis net pradėjo tikėti, kad gali atspėti kamuoliuko spalvą lošimo metu. Pasakojama, kad F. Dostojevskis medaus mėnesio metu sugebėjo pralošti visus jų pinigus ir netgi pralošti savo žmonos vestuvinę suknelę, kad jie sugebėtų grįžti namo. Jo probleminiai lošimai truko 10 metų. Jis nuolat užstatė žmonų brangenybes arba paprašė pinigų, kad beveik iškart juos išleistų lošimams. Jis parašė romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ vien tam, kad sumokėtų lošimo skolas. Tą patį galima pasakyti ir apie jo novelę „Lošėjas“, kuri tam tikra prasme rašytojas aprašo jo paties priklausomybę.
Lordas Byronas buvo priklausomas nuo sekso
Georgas Gordonas Byronas, ekstravagantiškiausias romantiško laikotarpio poetas, buvo geriausiai žinomas dėl garsių darbų, tokių kaip „Don Žuanas ir Childe Haroldo piligrimystė“. Tačiau Lordas Byronas pagarsėjo ir priklausomybe seksui. Jis buvo tikras anglų ekscentrikas, turintis įspūdingą aurą, kuriai nedaug vyrų ir dar mažiau moterų negalėjo atsispirti.
Po ilgų santykių su pusseserę (su kurią taip pat susilaukė vaiko), jis turėjo lytinių santykių su aktorėmis, ištekėjusiomis visuomenės moterimis ir daugeliu jaunų vyrų, todėl jau sulaukęs 21-erių metų sirgo gonorėja ir sifiliu.
Per vienerius metus Venecijoje jis ne tik turėjo lytinių santykių su daugiau nei 250 moterų, bet ir užmezgė romaną su savo pussesere ir net vedė savo paties seserį. Jis buvo aistringas moterims tokiu būdu, kurį geriausiai apibūdina šis keisčiausias jo paprotys: jis išlaikė savo daugybės meilužių suvenyrą – jų gaktos plaukų pavyzdį. Jis laikė juos vokuose, kuriuose buvo užrašyti jų vardai.
C. Dikensas buvo priklausomas nuo morgo
Matyt, Dikensas negalėjo gyventi be morgo. Jis ten praleisdavo dienas, stebėdamas, kaip kūnai yra atvežami, tikrinami ar išvežami. Daugiausiai laiko jis praleido Paryžiaus morguose. Nėra taip, kad Dikensas yra pirmasis menininkas ir rašytojas, keistai susižavėjęs negyvais kūnais, nes paprastai vizualieji menininkai jaučia poreikį ištirti žmogaus formą. Dikensas apibūdino jėgą, kuri jį nuvedė į morgą, kaip „atstūmimo trauką“.
A. Huxley buvo priklausomas nuo narkotikų
Garsiosios knygos „Brave New World“ autorius A. Huxley eksperimentavo su narkotikais. Teigiama, kad savo garsiausią knygą jis parašė narkotikų pagalba. Žinoma, kad A. Huxley pradėjo vartoti meskaliną dėka akių gydytojo A. Crowley apie 1930, o vėliau išbandė LSD.
Natūraliai „Peyote“ kaktuse randamas meskalinas sukelia haliucinacijas, o būtent ši medžiaga Huxley įkvėpė jį parašyti savo knygą. Kaip jis pats teigė, „Patirtis nėra tai, kas nutinka žmogui; tai, ką žmogus daro su tuo, kas jam nutinka“. Pats A. Huxley narkotikus vertino gana teigiamai.
Įdomu tai, kad savo knygoje „Brave New World“ jis taip pat atspėja Vakarų pasaulio ateitį – priklausomybę nuo skausmą pašalinančių medžiagų – antidepresantų ir kt. 1932 m. A. Huxley romanas „Brave New World“ daugiau ar mažiau numatė šį atradimą, aprašydamas naujos revoliucinės psichotropinės tabletės – somos – atsiradimą, kuris galėtų išgydyti praktiškai visus psichinius sutrikimus, pradedant nerimą ir depresiją, baigiantis susvetimėjimu ir pykčiu.
Ernestas Hemingvėjus buvo priklausomas nuo alkoholio
Hemingvėjus parašė nemažai literatūros klasikos ir laimėjo Nobelio premiją už literatūrą. Jis garsėjo savo meile pavojui, įskaitant keliones į karo zonas ir susidomėjimą koridos kovomis.
Jis taip pat buvo žinomas dėl savo asmeninio gyvenimo, įskaitant problemas, susijusias su alkoholiu. Daugu žymių rašytojų buvo priklausomi nuo alkoholio, tačiau Ernesto Hemingvėjaus santykis su alkoholiu buvo ypatingai stiprus.
Vis dėlto, Hemingvėjus niekada negėrė rašydamas savo darbus, o dėl diabeto nemėgo saldžių gėrimų.
Verta paminėti, kad jis nusižudė 1961 m. Hemingvėjaus šeimoje kilo savižudybių. Jo tėvas nusižudė, o penki ar šeši Hemingvėjaus šeimos nariai pasiglemžė savo gyvybę. Panašu, kad šeimoje dominavo depresija kaip liga, perduodamas iš kartos į kartą.
Edgaras Alanas Po labai mėgo gyvūnus
Tai nėra priklausomybė, tačiau Edgaras Alanas Po labai mėgo gyvūnus, ypač kates. Jo augintinė katė Katerina jam tūpėdavo ant peties, kai jis rašydavo darbus. E. A. Po Kateriną laikė savo „sarge“. Edgaras ir Katarina užmezgė labai glaudų ryšį. Pranešama, kad ji labiau norėjo valgyti iš jo rankos, buvo prislėgta, kai jis keliavo. Mįslinga, tačiau Katerina mirė praėjus dviem savaitėms po E.A. Po mirties.
H. de Balzakas gėrė penkiasdešimt puodelių kavos per dieną?
Daugelis menininkų ar rašytojų pasirinko kavą kaip savo „narkotiką“, įskaitant Voltairą, Bachą ir Beethoveną, tačiau literatūrinės kavos ruošimo karūna, matyt, priklauso Honoré de Balzakui. XIX amžiaus pradžios prancūzų autorius parašė apie savo priklausomybę knygoje „Malonumas ir kavos skausmai“, kuri galėjo įkvėpti gandą, kad jis išgėrė 50 puodelių kavos per dieną. Tačiau iki šiol nėra tiksliai žinoma, ar Balzakas iš tikrųjų sugebėjo išgerti penkiasdešimt puodelių kavos.
Vis dėlto, teigiama, kad Balzakui produktyviai rašyti padėjo kava. Jis gerdavo tikrai daug kavos, o kai kavos, kaip gėrimo, neužtenka, jis pradėjo valgyti sausus kavos tirščius. Šį savo elgesį Balzakas apibūdina kaip „siaubingą, gana žiaurų metodą, kurį aš rekomenduoju tik vyrams, turintiems per daug jėgos, vyrams su storais juodais plaukais ir oda, padengta kepenų dėmėmis, vyrams su didelėmis kvadratinėmis rankomis ir kojomis, panašiais į boulingo kaiščius“.
V. Faulkneris buvo priklausomas nuo viskio, nes tai jam padėjo rašyti
Rašydamas Faulkneris gėrė daug viskio. Viskas prasidėjo, kai jis susipažino su Sherwoodu Andersonu, kai jie abu gyveno Naujajame Orleane. 1957 m. Klausimais ir atsakymais Faulkneris paaiškina jų santykius: „Mes susitikdavome vakarais, eidavome į gėrimo vietą ir sėdėdavome iki vienos ar antros valandos gerdami, o aš vis dar klausiausi ir jis kalbėjo. Tada ryte jis dirbo uždaroje vietoje, o kitą kartą, kai jį pamatysiu, tą patį, mes praleidome popietę ir vakarą kartu, kitą rytą jis dirbo. Ir tada pagalvojau, kad jei tai buvo gyvenimas, kurį reikėjo būti rašytoju, toks buvo mano gyvenimas“.