Genčių papročiai, kurie peržengia mūsų „normalumo“ ribas: kaip pasaulio žmonės išreiškia meilę, skausmą, geismą ir pagerbia mirusiuosius?

Turiu įprotį kiekvieną savaitgalį išeiti pasivaikščioti, kad ir koks oras būtų. Lyja lietus, siaučia pūga, svilina saulė – nesvarbu, aš einu. Draugei šis mano įprotis atrodo mažų mažiausiai keistas, ji nesupranta, kam save „kankinti“ blogu oru, jei galima šiltai pasėdėti ant sofutės. O man gerai, ir visai nekeista. Ir vieną dieną susimąsčiau – o kas yra keista? Kur parašytas keistų daiktų, papročių apibrėžimas? Turbūt mums keista tai, kas peržengia mūsų susidarytas normų ribas. Bet kitų žmonių normų ribos gali būti kitokios. Štai kad ir įvairios gentys – jų „normalumo“ supratimas toli gražu prasilenkia su mūsiškiu. Jie sau veriasi į lūpas lėkštes ar šoka su numirėliais, ir jiems tai atrodo visiškai normalu. O mums?

Skaitydami ar girdėdami, kaip gyvena įvairios gentys, neretai šiurpstame – jie žaloja savo kūnus, atlieka nesuprantamus mums ritualus, valgo savo kūno dalis ir dar daug ką daro keisto mūsų akimis. Pažvelkim į keletą papročių ir įpročių, kurie mums, tikėtina, atrodys kaip peržengiantys visas „normalumo“ ribas. O pabaigoje dirstelėkime pro rakto skylutę į jų „miegamuosius“...