O ar būtina laukinius padarus maitinti pašarais, reikia gerai pagalvoti. Maitinti ar nemaitinti – štai klausimas! Vos iškrito pirmas sniegas mus vėl kankina Hamletiška dilema. Panagrinėkime keblų reikalą.
Prisiminkime vasarą. Šiais metais miške išsirpo mažai uogų. Juk galėjo taip būti? Pavasarį žiedai nušalo arba mišką alino sausra. Mums kas, nėra uogų, maža bėda. O kaip gyventi žvėreliams? Žvėreliai miške neranda maisto! Žvėreliai miške neturi ko valgyti! Žvėreliai badauja jau vasarą! Neškime meškučiams miškan stiklainį uogienės. Kad nenusilptų ir naktį nesušaltų.
Tai va, visai rimtai Jums sakau, jei vasarą nematėte reikalo miškan nešti uogienių, tai negalvokite kad yra koks nors reikalas žiemą maitinti laukinius padarėlius. Visi jie sotūs iš rudens, o ir normalaus maisto jiems susirasti ne bėda. Vis tik, yra dar vienas reikalo kampas.
Gyvajai gamtai gali prireikti kitokios žmogaus pagalbos. Gamtos advokato. Dėl šios priežasties paukšteliai ir žvėreliai turi teiktis žmones linksminti lesyklose ir šėryklose. Trumpuoju laikotarpiu maitinimo paslaugos padarėliams nereikia, jos reikia žmonėms. Paukšteliai ir žvėreliai šėrimo objektuose net gali patirti nemalonumų. Lengvi apsinuodijimai supelijusiu, supuvusiu, sūriu, aštriu ir kitokiu nevisai maistu pilnai tikėtini. Vis tik lengvas viduriavimas žvirbleliui prisimins kaip mažmožis lyginant su tokiomis problemomis kaip, tarkim, Girulių miško kirtimas. Gal nuo to, kiek įdirbio ir laiko buvo praleista staipantis laktoje, priklausys ar susirinks pakankama gamtos advokatų minia ginti miško. Dar, dėl prastos mitybos. Lai veikia natūralioji atranka. Nėra ko elgetauti. Dar žinokite, prie lesyklų tyko paukštvanagiai. Jie mato kur didelė paukštukų koncentracija. Ten ir medžioja apsirgusius. Pasidžiaukime paukštvanagio sėkme. Žodžiu, kad ir kokios tyko problemėlės, padarėliams verta stengtis įtikti žmogui. Tada yra vilties kad prireikus žmogus išties pagalbos ranką.
O kur dar šių laikų žmogus gali parodyti nesavanaudę meilę ir rūpestingumą? Laukinius padarus matome dažniau nei naminius. Sakau jums atvirai, pasiilgau karvių, kiaulių ir vištų draugijos. Augau kaime, pripratau, o dabar pasiilgstu. Šią vasarą mačiau karvę Kyviškėse! Va čia tai retas gyvūnas. Nuolat papildomose lesyklose paukščiai lankosi ištisus metus. Žinau tokią, joje žmogų prisileidžia didžiosios, pilkosios, mėlynosius ir juodosios zylės. Taigi, 4 rūšys. Dar būna bukučių, genių, žaliukių. Tiek dėl bendro išprusimo gal jau pakaktų pažinti? O kur dar voverės teroristės!
Nemaitinkite! Negalima! Nesveika! Auklėdami ir bardami, bijau, galime atpratinti žmones domėtis paukščiais. Taip jau nutiko su inkilais. Tiek barėme ir peikėme: negerai įkėlei, ne taip pasukai, ne tokia skylė ir panašiai. „Beviltiška! Gerai įkelti inkilą ne mano jėgoms! Lai patys paukščiai susikelia ko jiems reikia kad tokie jau įnoringi!!!“ Todėl sakau, drąsiai kelkite inkilus, taip pat drąsiai maitinkite paukščius.
Žinoma, nepavirskite į kačių žmogų. Mano kaimynus apsėdo kačių, balandžių ir varnų žmogus. Dergia laiptus, šaligatvį, kiemą duona ir žuvų galvomis. Kar, kar karkia varna Albertina. Ką babai pasakysi? Iškeiks bjauriausiai linkėjimais. Toks gyvenimo būdas žalingas. Čia nėra gero darbo. Katė ne laukinis gyvūnas. Nesusirkime katėmis.