Gidas apsilankė smuklėje pakeliui į Šiaulius: jei negailėtų druskos ir dantų krapštukų, būtų negėda ir mandrus svečius pasikviesti

Kelias iš sostinės į Šiaulius – nei tolimas, nei artimas: smarkiai skubėdamas, suskubtum ir per dvi valandžiukes, o ,nelėkdamas kaip akis išdegęs, dar ir sustodamas pakelės užeigoje užkąsti, užtruktum ir tris valandas. Išsiruošėm kiek vėlokai, mat reikėjo susiderinti perkamo automobilio apžiūros laiką, tad jau įdienojus vis dar buvome kelyje. Supratę, kad pilvai maršus gros, iki apžiūrėsime keturratę ir sulygsime su pardavėju pinigėlius, nutariame sustoti pirmoje pasitaikiusioje pakelės užeigoje (kurių, beje, nėra gausu ruože tarp Panevėžio ir Šiaulių).

Likus bene dešimčiai kilometų iki Radviliškio, akys užkliūna už jau matyto vaizdelio – kiek atokiau nuo kelio stovinčių pastatų būrio, padabinto užrašu „Žarija“. Pasukę link jų iš kelio, abudu prisimename, kad jau teko pabuvoti šioje smuklėje, tad abejonės maisto kokybe ir kainomis išsiklaido. Beje, mudu su žmonele esame tradicinių lietuviškų patiekalų mėgėjai, į brangius gurmaniškus patiekalus nesidairome ir nepretenduojame, nors tokių galima rasti ir šios užeigos meniu. 

Puiku, kad Lietuvoje yra žmonių, galinčių sau leisti pramogą bei malonumą gardžius ir brangius patiekalus ragauti, tačiau daugumai mūsų mielesni ir skanesni tradicinės virtuvės valgiai