Arktinė Grenlandijos mistika
Prieš pradedant pažintį su Grenlandijos futbolu, būtina suprasti šios salos geografinę padėtį, formuojančią ledynais surakintos šalies iššūkius ir kasdienybės specifiką. Nors Grenlandijos ledynai ir tirpsta, ledas vis dar dengia daugiau nei 80 procentų salos teritorijos ir tai yra antras didžiausias ledo masyvas pasaulyje po Antarktidos. Žiemos, kai žemę apgaubia poliarinė naktis, čia ilgos, o amžiną įšalą ir uolas gali padengti dviejų metrų storio sniegas. Kadangi vidutinė metinė oro temperatūra Nuke yra -1,2 °C (plg. vidutinė metinė oro temperatūra Vilniuje yra 6,4 °C), neturėtų stebinti, kad sniegas Nuke yra visai realus ir liepą ar rugpjūtį. Sala driekiasi 2670 km iš pietų į šiaurę ir šis atstumas atsispindi ir oro temperatūros kontrastuose: pavyzdžiui, vasario mėnesio vidutinė temperatūra pietinėje salos dalyje yra -10 °C, o salos šiaurėje vidurkis jau krinta iki -26 °C. Vasarą šviečiant saulei gali sušilti ir iki 20 laipsnių šilumos, tačiau tą pačią naktį žemės paviršių gali pabalinti šalnos, o pavėsyje vėjas visuomet košia kiaurai.
Nepaisant tokio šiaurietiško atšiaurumo, salos pavadinimas reiškia „žalia žemė“. Šis paradoksalus atvejis aiškinamas dvejopai. Viena teorija teigia, kad kai Erikas Rudasis 986 m. atplaukė į Grenlandiją, jis pamatė žalią, miškais apaugusią teritoriją ir todėl ją taip ir pavadino. Kita teorija teigia, kad šis pasakojimas apie žalią žemę tebuvo mitas siekiant pritraukti vikingų kolonistus keltis į salą rūsčioje Šiaurėje. Kad ir kaip būtų, šiandien tai yra ledais surakinta žemė, kurioje neauga beveik niekas, masinis turizmas jos dar nepasiekė ir ji tebėra menkai pažįstama.
Grenlandija yra viena iš rečiausiai apgyvendintų planetos vietų. Nors salos plotas per 2 milijonus kvadratinių kilometrų, čia gyvena tik kiek daugiau nei 55 tūkstančiai gyventojų. Vaizdžiai tariant, Grenlandija yra tokio paties dydžio kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Austrija, Šveicarija ir Belgija kartu sudėjus, tačiau gyventojų maždaug tiek kiek Alytuje. Daugelis gyventojų yra įsikūrę vakarinėje salos dalyje ir smulkesnėse salose išsibarsčiusiuose miesteliuose bei gyvenvietėse. Salos sostinė yra vakarinėje dalyje įsikūręs Nukas (Nuuk), kuriame gyvena per 17 000 gyventojų. Praktiškai visos gyvenvietės įsikūrusios prie jūros, kadangi šiek tiek giliau į krantą prasideda ledyno masyvas ir istoriškai sėslūs gyventojai čia kurtis negalėjo.
Dėl mažos populiacijos, didžiulių atstumų, klimato ir gamtinių sąlygų, saloje nėra kelių ir vienintelis galimas transportas yra jūra arba oru. Logistinės išlaidos čia yra itin aukštos ir bilietai tarp miestų paprastai nekainuoja mažiau nei 1000 eurų, o net ir 15 min. trukmės perskridimas iš vieno miesto į kitą gali kainuoti 500 eurų. O štai standartinis skrydis be nuolaidų ir akcijų iš Kopenhagos ir atgal kainuoja per 1000 eurų. Kadangi šioje ledynų žemėje praktiškai niekas neišauginama ir viskas atvežama, kainos yra aukštos: pavyzdžiui, kilogramas bananų kainuoja 4–5 eurus, svogūnai – 4 eurus, kilogramas ryžių – 4 eurus, o bulvių kilogramas – 3 eurus. 1 kambario nuoma atsieis ne mažiau nei 1000 eurų. Todėl neturėtų stebinti, kad vidutinis atlyginimas saloje yra per 2500 eurų, kuris, tiesa, uždirbamas ne eurais, o Danijos kronomis, kadangi Grenlandija, nors turi savo parlamentą ir valdžią, yra Danijos Karalystės dalis, kartu su Danija ir Farerų salomis sudaranti Jungtinę Danijos Karalystę.
Grenlandija Danijos kolonija tapo 1721 metais, o per visą XX amžių sala plėtė politinį savarankiškumą: 1953 m. Grenlandija savo statusą iš kolonijos pakeitė į lygiavertę teritoriją Danijos sudėtyje. Po patariamojo referendumo 1979 m. Grenlandija pasiekė autonomiją Danijos sudėtyje, o 1985 m. po referendumo sala išstojo iš Europos Sąjungos. Galiausiai, 2009 m. Grenlandija perėmė savivaldos kontrolę, policijos ir teismų valdymą, pakrančių apsaugą ir gamtos resursų kontrolę (o tai tapo labai svarbiu momentu, kadangi pagrindinis pragyvenimo šaltinis saloje yra jūrinė medžioklė ir žvejyba), o grenlandų kalba, priklausanti eskimo-aleutų kalbų šeimai, buvo paskelbta oficialia kalba saloje. Nors čia paplitusi danų kalba, daugelis vietos gyventojų yra inuitai – jie nėra vikingų palikuonys, tai yra skirtingos kalbos ir skirtingas gyvenimo būdas; inuitai – gyventojai, jau apgyvendinę Grenlandiją iki pasirodant vikingams.
Futbolas Grenlandijoje
Nors ilgą laiką futbolas Grenlandijoje konkuravo su rankiniu, šiandien, panašu, bent jau masiškumu šią sporto šaką aplenkti pavyko. Skaičiuojama, kad reguliariai futbolą žaidžiančių žaidėjų saloje daugiau kaip 5000, o tai sudaro per 10 procentų Grenlandijos populiacijos. Visgi nepaisant tokio šios sporto šakos populiarumo saloje, žinių apie Grenlandijos futbolą internete nėra daug, todėl straipsnį parengti padėjo ir plačiau apie Grenlandijos futbolo iššūkius papasakoti sutiko Nuko „B-67“ viceprezidentas Finnas Meinelis, administruojantis klubo socialinių tinklų paskyras ir treniruojantis „B-67“ U-15 vaikinų komandą.
Grenlandijos futbolo asociacija (Kalaallit Nunaanni Isikkamik Arsaattartut Kattuffiat) buvo įkurta 1971 m., tačiau futbolo čempionatai pradėti rengti dar 1954 m. Kai kurie futbolo klubai skaičiuoja ilgesnę istoriją už patį čempionatą, tačiau tai neturėtų stebinti – įvairūs sporto klubai, po savu sparnu apimantys kelias sporto šakas – dažniausiai Danijoje ir Grenlandijoje populiarų rankinį bei įvairius kitus uždarose patalpose atliekamus sporto užsiėmimus, saloje kurtis pradėjo dar praėjusio šimtmečio ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, kai futbolas, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, į Grenlandiją atvyko kartu su iš Kopenhagos siunčiamais valstybės tarnautojais ir įvairiais darbuotojais, reikalingais užtikrinti valstybiniam sektoriui priklausančių institucijų veiklą.
Pagrindinis salos futbolo renginys yra Grenlandijos futbolo čempionatas (Isikkamik Arsaalluni Pissartanngorniunneq). Tai yra unikalus turnyras, kadangi jis nevyksta išvykos ir namų rungtynių principu ir nesitęsia kelis mėnesius. Po mėnesį trunkančios atrankos, kai iš maždaug 80 Grenlandijoje esančių klubų, pagal miestų geografinę padėtį padalytų į šiaurės, vidurio ir pietų regionus, atrenkamos 6 arba 8 atrankoje geriausiai pasirodžiusios komandos, kurios savaitei susitinka kasmet vis kitame mieste ir tokiu būdu išsiaiškina nugalėtoją. Daugiausia titulų iškovojusi yra Nuko „B-67“ komanda, laimėjusi čempionatą 13 kartų. Ilulisato „Nagdlunguaq-48“ čempionatą laimėjo 11 kartų (taip pat ir 2019 m.), Kakortoko „Kissaviarsuk-33“ laimėjo 8 kartus, Nuko „Idraetslag“ laimėjo 6 kartus. Iš viso Grenlandijos čempionatą yra laimėjusios 15 komandų.
Tokį unikalų futbolo čempionato organizavimą nulėmė sudėtingos tolimos Šiaurės klimato sąlygos ir infrastruktūros trūkumas, kadangi vasarą spėjamas surengti tik vienas platesnio mąsto turnyras, nes futbolą žaisti lauke Grenlandijoje galima tik nuo gegužės iki rugsėjo, o salos šiaurėje šis periodas yra dar trumpesnis. Dėl to čempionatas paprastai įvyksta liepą, kai yra šilčiausia ir sniego tikimybė mažiausia; pasirengimas čempionatui lauko sąlygomis paprastai tęsiasi ne ilgiau nei mėnesį.
Dėl atšiauraus klimato Grenlandijoje neįmanoma išlaikyti natūralios dangos visus metus. Todėl iki 2016 m., kai pirmą kartą čempionatas buvo surengtas ant dirbtinės dangos, futbolas būdavo žaidžiamas ant žvyro ir purvo aikščių. Žaidimas ant tokių dangų išugdė kietą žaidėjų charakterį, kadangi čia kiekvienas kritimas būdavo itin skausmingas ir pavojingas, o futbolininkai, siekdami apsisaugoti nuo galimų traumų, paprastai apsimaudavo dvejus šortus. Visgi tai apsaugodavo ne visus, kadangi ne vienam žaidėjui rungtynės yra pasibaigusios kojos, nosies ar rankos lūžiais. „B-67“ žaidėjas Johannesas Grothas, prisimindamas žaidimą ant žvyro teigė, kad sunkiausia būdavo vartininkams, apsirengusiems kelis drabužių sluoksnius. Tiesa, ir tai neapsaugodavo jų nuo nubrozdinimų, kadangi aikštėje visuomet pasitaikydavo stambesnių akmenų. Žaidėjų mobilumą mažindavo ir aikštės klampumas, kadangi ši neretai pavirsdavo į balą ne tik dėl Šiaurę vasarą aplankyti mėgstančio lietaus, bet ir laistymo sausu oru, nes dėl kylančių dulkių kartais tiesiog nesimatydavo, kur krinta ir atšoka kamuolys.
Ir jeigu aikščių problema šiandien jau išspręsta, o apie pavojingą futbolą kadaise primena tik pasakojimai ir vis dar egzistuojantis kai kurių žaidėjų įprotis mūvėti pirštines ir dėvėti aptemptas kelnes, logistiniai Grenlandijos iššūkiai niekur nedingo ir apskritai artimiausiu metu be didžiulių finansinių injekcijų į salos infrastruktūrą neišsprendžiami. Čia tarp miestų nėra sausumos kelių, visada keliaujama keltais arba lėktuvais. Jeigu čempionatas vyktų mums įprastu formatu, kassavaitinės kelionės oro transportu būtų per sunki finansinė našta klubams ir futbolo federacijai. Būtent dėl šios priežasties kol kas neįvyko kartais aptariamas, tačiau nuolat į ateitį nukeliamas hipotetinis Grenlandijos komandos įtraukimas į Danijos Superlygą. Reguliarios kelionės vandens transportu tiesiog būtų per ilgos – pavyzdžiui, 2017 m. futbolo čempionatas vyko 1000 gyventojų turinčioje Disko saloje esančiame Kekertársuako (Qeqertarsuaq) mieste, kuriame X amžiuje apsilankė Erikas Rudasis, o kelionė čia iš Nuko laivu truko 18 valandų. Iš kitų miestų – ir dar ilgiau. Kartą metuose tokia avantiūra galima, tačiau reguliariai tai tęsti būtų sudėtinga, kadangi visi Grenlandijos futbolininkai yra pusiau profesionalai: žaidėjai ir klubų administracijos darbuotojai turi nuolatinius darbus ir iš futbolo negauna jokių pinigų, todėl, paprastai kalbant, praktiškai visi jie yra mėgėjai ir savanoriai.
Kol kas tik vienas Grenlandijos žaidėjas pradėjo profesionaliai žaisti futbolą už salos ribų: 2019 m. „Brøndby IF“, viena iš geriausių Danijos salės futbolo (futsal) komandų, pasirašė sutartį su Grenlandijos futbolininku Maliku Juhlu, tapusiu nuolatiniu pirmosios komandos žaidėju, Šiaurėje žaidusiu ir futbolą. Šioje Šiaurės saloje tai yra įprasta praktika, kadangi, kai negalima žaisti futbolo lauke, praktiškai visi futbolininkai persikelia į uždaras patalpas ir per žiemos sezoną žaidžia salės futbolą, o daugelis klubų turi tiek futbolo, tiek salės futbolo komandas. Šis čempionatas vyksta tokiu pačiu principu kaip ir lauko futbolo, tik žiemą ir uždarose patalpose. Šiame čempionate „B-67“ taip pat lydi sėkmė: nuo 2005 m., kai buvo įkurta salės futbolo komanda, ji laimėjo 9 čempionatus, iš kurių 8 buvo laimėti paeiliui.
Mano pašnekovas „B-67“ sėkmę tiek salės, tiek lauko futbole aiškino didelėmis klubo ambicijomis. „B-67“ turi gausias rėmėjų pajėgas: klubą remia „Air Iceland“, „Polar Seafood“, „Carlsberg“, „GrønlandsBANKEN“, „Meinel Advokatfirma“, Nønne.net, o resursai investuojami į futbolo infrastruktūrą Nuke, tiek vyrų, tiek moterų jaunimo komandoms vystyti, todėl neturėtų stebinti, kad būtent ši komanda deleguoja daugiausia žaidėjų į nacionalinę rinktinę. Tačiau klubui, kuris seniau turėjo ir rankinio, o dabar turi badmintono sekciją, augti trukdo tarptautinio statuso neapibrėžtumas: kol Grenlandijos futbolo federacija (KAK) netapo FIFA ar UEFA nare, jos klubai negali dalyvauti tarptautiniuose oficialiuose turnyruose.
Atskirą žodį reikia tarti apie lankymąsi futbolo rungtynėse Grenlandijoje. Susirinkusių žiūrovų gausą nulemia turnyro bei varžybų svarba, miestas, kuriame žaidžiama, ir tiesiog gamtinės sąlygos. Natūraliai gausiausiai žiūrovų būna Nuke, kur ne tik gyvena daugiausia gyventojų, bet ir yra geriausias salos stadionas, oficialiai talpinantis 2000 žiūrovų. Sudėtinga pasakyti, kiek įprastai renkasi žiūrovų kituose stadionuose vykstančiose rungtynėse, kadangi juose nėra sužymėtų vietų ir nėra pardavinėjami bilietai. Neretai nutinka taip, kad žiūrovai susėda ant tribūnas atstojančių uolų arba futbolą stebi tiesiog sėdėdami automobiliuose. Įvarčio atveju džiaugsmas išreiškiamas naudojant garsinį mašinos signalą.
Nors 2019 m. iš Nuko į Sisimiuto (Sisimiut) miestą atvyko apie 20 „B-67“ komandą palaikiusių fanų, kol kas apie organizuotą palaikymą Grenlandijoje kalbėti yra anksti. Saloje vis dar populiaru palaikyti didžiąsias Europos komandas, o Nuke populiariausia komanda yra „Manchester United“ – po jos pergalių bent valandai ar dviem gatvėmis važinėja mašinos su klubo simbolika. Mano pašnekovas šią situaciją paaiškino taip:
„Nepaisant egzistuojančių priešpriešų, kurios, manau, yra vienas svarbiausių faktų ultrų arba fanų grupių gyvenime, aš matau kelias problemas, trukdančias susikurti tikrų organizuotų fanų grupėms. Pavyzdžiui, infrastruktūros iššūkiai, su kuriais susiduriame, apsunkina fanų galimybes vykti į kituose miestuose vykstančius turnyrus. Be to, mūsų tauta yra pakankamai maža, o tai reiškia, kad fanai praktiškai visuomet pažįsta žaidėjus asmeniškai ar itin artimai. Turėtų būti didesnis atstumas tarp fanų ir žaidėjų, kad jie galėtų būti laikomi tikrais herojais – kaip matome didesnėse futbolo tautose.“
Tarptautiniai turnyrai
Nors Grenlandija negali žaisti oficialių tarptautinių rungtynių, salos rinktinė žaidžia įvairiuose neoficialiuose turnyruose, kuriuose pasiekti rezultatai leidžia geriau įsivaizduoti tikėtiną Grenlandijos rinktinės lygį. Tarptautinė Grenlandijos futbolo istorija prasidėjo 1980–1984 m., tris kartus surengus Grenlandijos taurės turnyrą. 1980 m. Islandijoje vykusį pirmąjį turnyrą laimėjo islandai, Farerų salos liko antroje vietoje, o grenlandai buvo treti. Būtent čia 1980 m. liepos 2 d. įvyko pirmosios tarptautinės Grenlandijos rungtynės, kuriose grenlandai 6:0 nusileido Farerų saloms. 1983 m. turnyras persikėlė į Grenlandiją, kur nugalėtojais tapo Farerų salos, o šeimininkai liko antri, su Farerų salų rinktine sužaidę 0:0. Islandija tąkart turnyre nedalyvavo. Po metų Farerų salose nugalėtojų titulą šeimininkai pasidalijo su islandais, o grenlandai liko ir vėl treti, abiem rinktinėms pralaimėję 0:1. Daugiau turnyras nebevyko.
Grenlandija aktyviai dalyvauja Tarptautinės salų žaidynių asociacijos (IIGA) rengiamame futbolo turnyre. Organizacija buvo įkurta Meno saloje 1985 m., o šiandien jos 23 narėmis yra įvairaus lygio autonomiją turinčios teritorijos, formaliai priklausančios 8 valstybėms (Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Suomija, Švedija), tačiau norinčios dalyvauti tarptautiniuose turnyruose savarankiškai su savo vėliava. Nors organizacijos pavadinime yra žodis „sala“, jos narėmis pagal praktiką tampa ir žemyninės teritorijos; svarbiausia, kad teritorinio darinio populiacija būtų ne didesnė nei 125 000 ir šis teritorinis vienetas turėtų bent dvi sporto federacijas. Futbolo turnyrai salų žaidynėse rengiami nuo 1989 m. Jį laimėjusios yra Bermudų, Farerų salų, Gibraltaro komandos. Grenlandija sėkmingiausiai pasirodė 2013 ir 2017 m., kai salos futbolininkai tapo vicečempionais; dar kelis kartus buvo užimta 4 vieta. Tiesa, dėl finansinių priežasčių 2019 m. turnyre Grenlandija nedalyvavo.
Tarptautinę Grenlandijos futbolo patirtį paįvairina nereguliarios draugiškos rungtynės su Islandija ir Farerų salomis, o 2001 m. Grenlandija netgi įsivėlė į skandalą, kai salos nacionalinė rinktinė Danijoje sužaidė rungtynes su Tibeto rinktine, sudaryta iš diasporoje gyvenančių tibetiečių. Rungtynės įvyko nepaisant FIFA ir Kinijos spaudimo, pastarajai salą spaudžiant Grenlandijai svarbiu krevečių eksporto į Kiniją boikotu, nors šis spaudimas realybe ir nevirto.
Kol ieškoma sprendimo narystės FIFA ir UEFA klausimu, grenlandai aktyviai žaidžia salės futbolą. Nuo 2013 m. vykstančiame Nordic Futsal Cup dalyvauja Norvegija, Švedija, Danija, Suomija, 2016 m. debiutavo Grenlandija. Pastaroji, nors ir visus tris kartus likusi paskutinėje vietoje, 2017 m. sužaidė 3:3 su Norvegija bei 2:2 su Danija, o 2016 m. apskritai įveikė Norvegiją 4:3. Tiesa, 2018 m. nei pergalės, nei lygiųjų pasiekti nepavyko, tačiau mano pašnekovas dėl to nenusiminė ir teigė, kad Grenlandijos rinktinės branduolį sudarė U17 ir U19 rinktinių žaidėjai. Šie žaidėjai taip pat bus salės futbolorinktinės pagrindu ir kitąmet vyksiančiame turnyre Kroatijoje, kur grupėje bus žaidžiama su Saudo Arabija, Belgija ir Norvegija. Tai bus galimybė dar kartą įvertinti Grenlandijos rinktinės pajėgumą ir susipažinti su žaidėjais, tikėtina, atstovausiančiais ir nacionalinei futbolo rinktinei.
FIFA narystės klausimas
Augant futbolo populiarumui ir profesionalumui Grenlandijoje ir stiprėjant salos autonomijai, pastaruosius 20 metų netyla kalbos apie Grenlandijos futbolo rinktinės priėmimą į FIFA ir UEFA gretas. Tokiu atveju ji galėtų rungtis dėl patekimo į pasaulio bei kontinentinį čempionatus. Šios kalbos buvo pradėtos praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje, kai tuometinis nacionalinės rinktinės treneris Seppas Piontekas pareiškė, kad Grenlandija norėtų savarankiškai dalyvauti oficialiose varžybose. Noras buvo išgirstas: 2010 m. Grenlandijoje apsilankė tuometinis FIFA prezidentas Seppas Blatteris, kuris ne tik apžiūrėjo pirmąją dirbtinę salos aikštę, įrengtą Kãkortoko (Qaqortoq) mieste dar 2009 m. rugsėjį, bet ir pareiškė, kad yra du Grenlandijai FIFA nare tapti trukdantys faktoriai: salos politinio statuso klausimas ir tarptautinius reikalavimus atitinkantis stadionas.
Visgi tiksliau būtų sakyti, kad Grenlandijai labiau nei politinis statusas trukdo paini FIFA ir UEFA taisyklių bei praktikoje taikomų išimčių sintezė. Lengviausias kelias tapti tarptautinės organizacijos nare yra valstybės nepriklausomybė; istoriškai daugelis FIFA ir kontinentinių konfederacijų narių buvo nepriklausomos arba stiprų diplomatinį pripažinimą turinčios valstybės, tačiau praktikoje egzistuoja išimtys. Jos taikomos, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę sudarančioms Škotijai, Anglijai, Šiaurės Airijai ir Velsui dėl šių indėlio vystant futbolą, Taivanui, taip pat įvairioms priklausomoms teritorijoms, autonominėms sritimis ir protektoratams, priklausomai nuo jų politinės autonomijos lygio, santykio su motininėmis valstybėmis ar netgi atstumo. Šiandien FIFA narėmis yra 23 priklausomos teritorijos bei trys valstybės su ribotu tarptautiniu pripažinimu. Yra ir 10 užjūrio, autonominių ar priklausomų teritorijų, kurios nėra FIFA narės, tačiau priklauso vienai iš žemyninių konfederacijų.
Prieš tampant FIFA nare, iškilo klausimas, kurioje organizacijoje salos futbolo federacija galėtų siekti kontinentinės narystės. Geografiškai Grenlandija yra arčiau Šiaurės Amerikos ir narystė CONCACAF (Šiaurės, Centrinės Amerikos ir Karibų konfederacija) galėtų būti išeitis kelyje į FIFA, kadangi ši CONCACAF į savo gretas priima ir autonomijos statusą turinčias, tačiau nepriklausomybės nepaskelbusias teritorijas. O štai kelias į UEFA yra sudėtingesnis, tačiau dėl ryšių su Danija ir bendro prestižo Grenlandija linkusi rinktis narystę pastarojoje organizacijoje. Visgi čia reikalavimai yra griežtesni: UEFA 2011 m. numatė, kad tik nepriklausomos teritorijos gali tapti šios organizacijos narėmis ir netgi buvo pademonstruotas principingumas 2018 m. atmetant Džersio salos prašymą. Tačiau ir čia taikomos išimtys: UEFA narėmis tapo dalinę nepriklausomybę turintis Kosovas ir nepriklausomybės statuso apskritai neturintis Gibraltaras. Galiausiai, Grenlandijoje nuolat pastebimas panašų statusą turinčių Farerų salų atvejis – šios salos rinktinė jau dvi dešimtis metų savarankiškai dalyvauja atrankose į čempionatus – skatina grenlandų nenuleisti rankų; be to, Danija pažadėjo pagalbą kelyje į narystę.
Todėl dėl politinio salos statuso Grenlandijoje nesijaudinama ir manoma, kad jis netaps kliūtimi; labiau nerimaujama dėl naujo stadiono statybų, apie kurį aktyviai kalbėti pradėta 2015 m. Šiam išrinktas pavadinimas „Arktisk“, naujas stadionas turėtų pakeisti senąjį Nuko stadioną. Jame nuolat vyksta įvairūs renginiai, čia koncertavo ir tokios grupės kaip „Nazareth“ ar Suzi Quatro. Nors šiame stadione 2016 m. liepą įrengta dirbtinė danga, kuriai buvo suteiktos dvi žvaigždutės, tačiau jis vis tiek neatitinka tarptautinio lygio futbolo reikalavimų: stadionas nėra dengtas, todėl jame negalima žaisti visus metus, kadangi nuo lapkričio iki balandžio Grenlandija panyra į itin gilią arktinę žiemą. Todėl salai būtinas dengtas stadionas su šildoma aikšte, kuriame futbolas galėtų būti žaidžiamas visus metus.
Neplanuojama, kad naujasis „Arktisk“ stadionas bus didelis – numatoma vos keli tūkstančiai vietų, tačiau jis užtikrins galimybę futbolą žaisti visus metus ant šildomos vejos po stogu. Už šį projektą yra atsakingas danų architektas Bjarke Ingelsas, ne vieno panašaus projekto Danijoje autorius. Jis nori įpūsti naujų spalvų į Nuką ir tikisi, kad naujas stadionas galėtų tapti panašiu miesto simboliu kaip Sidnėjaus opera, o jame vyktų ne tik futbolo rungtynės, bet ir koncertai. Tikimasi, kad stadionas taip pat taptų komerciniu miesto centru, o planuojama stiklinė siena, pro kurią matytųsi šalia esantis fjordas, leistų pajusti salos unikalumą. Buvo planuota baigti statybas 2020 m., tačiau jau dabar akivaizdu, kad planai nebus įvykdyti, kadangi statybos nuo pat pradžios strigo dėl finansinių problemų: per penkerius metus numatyta darbų kaina išaugo nuo 11 iki bent jau 50 milijonų eurų, o su Danija, sutikusia prisidėti, galiausiai nepavyko susitarti dėl finansinės naštos pasidalijimo. Paskutinį kartą stadiono klausimas viešai buvo aptartas 2017 m., kai Grenlandijos vyriausybė teigė, kad ji pati nėra pajėgi finansiškai paremti statybas ir reikėtų investicijų iš verslo.
Nepaisant stringančio stadiono projekto, per pastaruosius metus futbolas Grenlandijoje ėmė sparčiai vystytis ir šiandien dirbtinės dangos aikštės, nors ir ne visos įprasto dydžio, jau yra praktiškai visuose didžiuosiuose Grenlandijos miestuose: Tasilake (Tasiilaq), Nanortalike (Nanortalik), Kakortoke (Qaqortoq), Narsake (Narsaq), Pamiute (Paamiut), Nuke (Nuuk), Sisimiute (Sisimiut), Asiate (Aasiaat), Kasigianguite (Qasigiannguit), Ūmanake (Uummannaq), Ilulisate (Ilulissat) ir Kekertarsuake (Qeqertarsuaq). Pastarajame mieste gyvena 850, o daugelis miestų turi per 1000 gyventojų.Todėl mano pašnekovas išlieka optimistiškas kalbėdamas apie Grenlandijos perspektyvas tapti FIFA nare. Jis teigia, kad Grenlandija padarė didžiulę pažangą, o politinis statusas jo minčių nedrumsčia – kaip pavyzdį pateikia Prancūzijos Gvianos, Martinikos rinktines, o FIFA nare tapus ir Gibraltarui, jis tiki, kad, sutvarkius infrastruktūrą, situacija pasikeis ir Grenlandija taps dar viena tarptautinės organizacijos nare.
Grenlandijos priėmimas į FIFA ir UEFA gretas įneštų arktinių spalvų į tarptautinį futbolą. Šios spalvos apima ne tik futbolo niuansus – štai 2016 m. Grenlandijoje, Nuke, įvyko Arkties jaunimo žiemos žaidynės. Pasibaigus turnyrui sportininkai 24 valandas buvo įstrigę oro uoste ir negalėjo išskristi – juos užlaikė sudėtingos oro sąlygos, kadangi Šiaurė dažnai pasižymi ir stipriais bei atšiauriais vėjais, ypač nuožmiais, kai prie vėjo prisideda ir lietus ar sniegas.
Žinoma, Europos rinktinėms bei jų fanams tai būtų brangiausia ir ilgiausiai trunkanti išvyka per atrankos ciklą, o 5 valandų skirtumas tarp laiko zonų Lietuvoje rungtynių transliaciją nukeltų gerokai į naktį. Kita vertus, tai būtų ir unikali patirtis žaisti stadione, šalia kurio ir vidurvasarį galima stebėti poliarinės dienos saulėje spindinčius ledynus. Futbolo romantikai jau ėmė svajoti, kad Grenlandijos rinktinė galėtų pakartoti Islandijos sėkmę, tačiau tai tik spėjimas; užtikrintai galima teigti, kad futbolas Arktyje būtų nelengvas. Galbūt po kelerių metų tai savo kailiu galės pajusti ir Lietuvos futbolininkai.