Homoseksualų likimas SSRS: sodino į kalėjimus, „gydė“, nors pats Stalinas organizavo keistus vyrų šokius

„Jūs, ką, visi čia pederastai“, – pasakė Chruščiovas, apsilankęs Maskvos avangardistų parodoje 1960 metais. Tada sovietų piliečiai apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones nieko nežinojo. Valdžios pozicija buvo aiški: „Gėjai turi sėdėti kalėjime ar praeiti gydymą psichiatrinėje ligoninėje“. Buvo pradėtos taikyti kelios priverstinio „gydymo“ terapijos. Pavyzdžiui, moterys buvo verčiamos vartoti seksualinį potraukį (libido) slopinamąjį raminamąjį chlorpromaziną, o tada buvo taikoma hipnozė. Vyrams buvo skiriama apomorfino, sukeliančio vėmimą, o po to rodė jų sekso partnerių nuotraukas.

Nuo caro laikų mieste išliko teminės homoseksualų subkultūros įstaigos

1917 metais valdžią užgrobus bolševikams, deklaruodami lygybę ir brolybę, panaikino visus caro įstatymus, taip pat ir baudžiamąjį straipsnį dėl tos pačios lyties asmenų santykių. Tai suteikė netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, ypač gėjams, trumpą atokvėpio ir laisvės periodą.

Rusijos imperijoje baudžiamoji bausmė už homoseksualius santykius pradėta taikyti 1835 metais. Pagal šį įstatymą netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms buvo atimamos visos teisės, jie buvo plakami botagais ir ištremiami į atokias gyvenvietes arba į katorgos darbus Sibire. Tačiau praktikoje šis straipsnis nebuvo taip dažnai naudojamas. Nuo ​​1874 iki 1904 metų pagal jį buvo nuteista 440 žmonių.