– Prieš einant piligriminį šv. Jokūbo kelią (isp. Camino de Santiago), jau kurį laiką buvai Ispanijoje. Ką čia veikei?
– Į Ispaniją pusmečiui atvykau mokytis su mainų programa, bet mano studijos truko tik kelis mėnesius, kadangi prasidėjo koronaviruso pandemija. Turėjau vilties, kad karantinas greitai pasibaigs, todėl pasilikau Ispanijoje. Tai buvo gan sunkus laikotarpis mano gyvenime, kadangi buvau visiškai viena. Ispanijoje karantino sąlygos buvo sunkesnės, negalėjom išeiti nei pasportuoti, nei pavaikščioti, kas anksčiau buvo mano kasdienybė, nes mėgstu aktyvų laisvalaikį. Atvykusi į Ispaniją buvau nusiteikusi daug keliauti, susipažinti su Ispanijos kultūra, tačiau pandemija pakeitė visus mano planus.
– Kaip kilo mintis leistis į mėnesio trukmės žygį?
– Sėdėdama karantine tarp keturių sienų svajodavau, kad kažkada viskas baigsis ir aš vėl keliausiu. Mintis nueiti Camino de Santiago žygį sukosi mano galvoje jau ilgą laiką, bet aš nuolat tai atidėliodavau dėl kitų planų ir kelionių. Kai Ispanijoje buvo sušvelninti karantino ribojimai ir vėl buvo galima laisvai keliauti po šalį, jau pirmąją dieną pradėjau eiti Camino de Santiago. Nusprendžiau, kad nusipelniau nueiti šį žygį.
– Kodėl leidaisi į žygį viena? Nebuvo minčių pasikviesti ką nors į kompaniją?
– Dažniausiai keliauju viena ir man tai labai patinka. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip galėčiau keliauti drauge su kažkuo. Juk reiktų kiekvieną dieną taikytis prie kito žmogaus. Kai eini vienas, neprisiriši prie nieko, atsipalaiduoji, atsiveri visam pasauliui ir visiems žmonėms, kuriuos sutinki. Kelyje aš sutikau daug bendraminčių piligrimų. Manau, kad jeigu būčiau ėjusi ne viena, nebūčiau užkalbinusi tiek žmonių.
– Ar anksčiau teko įveikti panašios trukmės žygius?
– Laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai: lipu į kalnus, žygiuoju. Tai buvo pirmas kartas, kai praleidau mėnesį žygiuodama, tačiau žygiavimas man nesvetimas. Anksčiau esu ėjusi į vienos ar kelių dienų žygius tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Camino de Santiago buvo sau pačiai mestas iššūkis pabandyti kažką naujo.
– Prisimink, kokios nuotaikos buvo pirmą kelionės dieną? Ar nekilo minčių, kad geriau apsisukti ir keliauti namo, o gal kaip tik atvirkščiai?
– Mano kelionė prasidėjo pačią pirmą dieną, kai vietiniai žmonės po karantino galėjo keliauti po Ispaniją. Pirmomis dienomis ėjau visiškai viena, nesutikau nei vieno piligrimo, dėl to jaučiausi labai keistai. Vietiniai sakė, kad esu pirmoji piligrimė po karantino, tad man tai buvo šiokia tokia garbė. Tą žygį ištisus metus eina labai daug žmonių ir nieko nesutikti buvo labai keista, bet ir įdomu. Apsisukti ir grįžti atgal minčių nekilo. Kaip tik kiekvieną dieną atsikeldavau motyvuota ir gerai nusiteikusi, nes žinojau, kad manęs laukia nuotykiai, nuostabūs vaizdai bei nauji žmonės. Kiekviena diena kelyje man buvo kaip šventė, naujas gyvenimo nuotykis.
– Nakvojai tiek palapinėje, tiek pas vietinius žmones, tiek alberguose. Koks nakvynės būdas Tau yra priimtiniausias, labiausiai patiko ir kodėl?
– Kai pradėjau žygiuoti, albergai (specialiai keliautojams skirtos nakvynės vietos) buvo uždaryti, tad buvau nusiteikusi didžiąją dalį savo kelionės miegoti palapinėje. Iš tiesų man tai buvo geriausias nakvojimo būdas: kaskart užmigdavau gamtoje, po žvaigždėtu dangumi. Kai atsidarė albergai, kartais nakvodavau ir juose, tačiau šią nakvynės vietą rinkdavausi tik tada, kai nerasdavau, kur pasistatyti palapinę, ar norėdavau palįsti po dušu. Smagiausia tai, kad alberguose susitinki su kitais piligrimais, su jais pabendrauji, pasidalini įspūdžiais. Kartais tekdavo apsistoti ir pas vietinius žmones: jų kieme ar namuose. Jie labai noriai mane priimdavo, kartais net vakariene pavaišindavo.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai, einant šiuo keliu?
– Su iššūkiais, kad ir labai mažais, susidurdavau kiekvieną dieną. Vieną kartą nakvojau tokiame parke, kuriame žmonės susirenka paiškylauti. Pagalvojau, kad miegoti ant suoliuko bus netgi patogu. Visų pirma negalėjau ilgai užmigti, nes kažkas šalia triukšmavo. Paskui prabudau, nes ant manęs pradėjo purkšti vanduo. Ir tai buvo visai ne lietus. Nepagalvojau, kad naktį įsijungia vandens purkštuvai, laistantys žolę. Paryčiais stovėjau ant gatvės ir nežinojau, ką daryti, nes buvau kiaurai šlapia. Netrukus prieš mane išdygo žmogus ir pasiūlė man pagalbą. Pasirodo, jis buvo vieno viešbučio savininkas, tad pasiūlė pavėžėti mane į viešbutį, kuriame galėjau išsidžiovinti bei išsimiegoti. Juokauju, kad šį žmogų man turbūt Dievas atsiuntė. Tuo momentu buvo labai sunku, tačiau dabar tai smagus prisiminimas. Kiekvienas iššūkis yra nuotykis, istorijos dalis. Džiaugiuosi, kad šiame kelyje sutikau žmonių, kurie visada padėdavo.
– Stebėjau Tavo kelionę ir pastebėjau, jog bendravai su nemažai piligrimų iš kitų šalių. Įvertink, kokia nauda yra užkalbinti nepažįstamą žmogų einant Camino de Santiago?
– Kelyje prasilenkiant su piligrimu yra įprasta su juo pasisveikinti, tačiau aš nevengdavau ir užkalbinti. Man būdavo įdomu sužinoti, kodėl jie eina tą kelią, kokia jų istorija, dalindavomės įspūdžiais ar patarimais. Su kai kuriais sutiktais piligrimais mes bendraujam ir susirašom iki šiol.
– Vienu metu buvai pasidariusi pertrauką nuo žygiavimo ir su vienu sutiktu vietiniu gyventoju leidaisi į kalnus. Papasakok, kaip su juo susipažinai, kas jis ir ką tiksliai veikėte?
– Tas žmogus yra profesionalus alpinistas, važinėjantis po visą pasaulį. Su juo susipažinau per CouchSurfing programėlę, skirtą keliautojams susirasti nemokamą nakvynę. Kai jis pasakojo apie savo keliones ir alpinisto veiklą, matė, kad mano akys tiesiog dega. Jis man pasiūlė pasidaryti pertrauką nuo žygiavimo ir kartu nuvažiuoti į Picos de Europa nacionalinį parką palaipioti. Negalėjau atsisakyti, nes žaviuosi kalnais ir mėgstu aktyvų laisvalaikį. Buvo žymiai sunkiau nei eiti Camino de Santiago, bet įspūdžių bei patirties pasisėmiau su kaupu. Tai tik įrodymas, kad šis piligriminis kelias yra nesibaigiantis nuotykis.
– Daugelis į panašius piligriminius kelius leidžiasi išsikėlę sau tikslą: atrasti sielos ramybę, išgyti nuo skaudžių skyrybų... Koks buvo Tavo tikslas?
– Mano pagrindinis tikslas buvo nuotykiai. Tai yra mano aistra, save vadinu nuotykių kolekcioniere. Aš net turiu tatuiruotes su užrašais adventure (liet. nuotykis) ir stay wild (liet. išlik laukiniu, pašėlusiu). Žygiuodama atradau ir sielos ramybę: būdama viena su savo mintimis turėjau progą pagvildenti gilesnes temas, ką gyvenant įprastu gyvenimo tempu kartais pamirštame.
– Prisimink tą akimirką, kai žengei paskutinius kilometrus finišo link. Kaip jauteisi?
– Tas momentas, kai pamatai didingą Santiago de Compostela katedrą, paskutinį Camino de Santiago tašką, susikaupia daug emocijų. Paskutinius 10 kilometrų ėjau braukdama ašarą, išgyvenau visą žygį iš naujo, nenorėjau, kad jis baigtųsi. Pamenu, žiūrėjau į tą katedrą ir galvojau, kiek daug ji turi energijos ir galios. Prie katedros kiekvieną dieną susirenka nesuskaičiuojamas kiekis piligrimų iš viso pasaulio, kartu jie verkia, apsikabina, džiaugiasi. Sunku nusakyti tą tvyrančią emociją. Šis taškas nebuvo mano finišo tiesioji, vėliau dar ėjau papildomus kilometrus iki Finisteros kyšulio, kuris dar yra vadinamas pasaulio kraštu. Tą momentą ir šypsojausi, ir verkiau, nes supratau, kad savo jėgomis ir užsispyrimu įveikiau šį kelią.
– Kaip šis žygis pakeitė Tavo asmenybę?
– Kiekviena žygio diena buvo man nauja gyvenimo pamoka: kasdien vis stiprėjau, gvildenau galvoje kylančius klausimus, dorojausi su iššūkiais. Šią kelionę vertinu kaip didelę gyvenimo patirtį. Po žygio jaučiausi tarsi prisipildžiusi energijos, pozityvo, prasivaliusi sielą. Širdyje atsirado daugiau vietos kitiems.
– Tikiu, jog perskaitę apie Tavo nuotykius žmonės užsidegs noru keliauti pėsčiomis po Ispaniją ir ne tik. Kokį daiktą būtinai rekomenduotum pasiimti su savimi? O gal turi kokį vertingą patarimą?
– Turiu patarimą visiems abejojantiems: ženkite pirmą žingsnį ir kelias Jums pats pasiklos. Šiame kelyje sutikau įvairiausių žmonių: ir jaunų, ir senų, ir po skyrybų, ir be pinigų. O daiktas, kurį turite itin atsakingai pasirinkti ruošiantis eiti Camino de Santiago arba bet kokį kitą ilgesnį žygį, yra batai. Ar žygis bus geras, ar blogas, priklauso nuo avalynės: kiekvienas kilometras yra nueinamas ne tik kojų, bet ir batų dėka.