Frigų slėnis yra didžiulė civilizacija su išskirtine geografija, esanti tarp Eskišechiro, Kiutachijos ir Afijono miestų Turkijoje, Šią civilizaciją prieš 3000 metų pastatė frigai, kurie iškasė namus, pilis ir paminklus uolose. Regionas vis dar nepaliestas turizmo. Tai viena iš tų retų vietų, kur galima mėgautis buvimu atskirai su gamta ir labai įspūdinga istorija. Tikrai keista, kaip šios vietos iki šiol nėra paskelbtos saugomu nacionaliniu parku. Keliaujant netgi išgirdome istorijų, kad ne vienas turistas yra miegojęs urve, kaip prieš 3000 metų čia gyvenęs frigas.
Kaip savaitę sutalpinti į dieną
Istoriją apie slėnį pradėkime nuo to, kad didžiulė teritorija, vadinama Frigų slėniu, nėra panaši į slėnį, tai greičiau kilometrais besitęsianti geografija. Tai, kas čia suprantama kaip slėnis, turi ne geografinę, o kultūrinę prasmę, aš pavadinčiau šią vietą „Frigų pasauliu“. Apskritai, istorikai mieliau tai vadina Frigų slėniais, o ne Frigų slėniu, nes teritorija apima visas frigų įkurtas gyvenvietes.
Paprastai žmonės, kaip ir mes, čia keliauja automobiliu, tačiau keliaujant tokiu būdu galima nepamatyti nemažai Frigų slėnio. Senovinis frigų maršrutas – 400 kilometrų, taigi, jei bandytume aplankyti kiekvieną istorinį artefaktą, negalėtume iš čia išvykti savaitę, nes frigai išdrožė beveik kiekvieną iš žemės kylančią uolą ir kalvą. Kelionei turėjome tik dieną, todėl patys susidėliojome maršrutą ir į jį įtraukėme tik prioritetinėmis laikomas vietas.
Kadaise buvo stipri valstybė
Manoma, kad frigai čia migravo iš Makedonijos. Tarp 1100–1000 m. pr. Kr. jie pradėjo kurtis toje vietoje, kuri šiandien yra Ankara Polatli. VIII a. pr. Kr. ji tapo labai stipria valstybe, dominuojančia Vidurio ir Pietryčių Anatolijoje. Frigai, kaip ir Kapadokijoje gyvenantys krikščionys, iškalė uolas ir įkūrė didžiulę gyvenvietę, kuri išplito į šiandien vadinamą Frigų slėnį. Frigai uolienų blokus ypač drožė Afjonkarahisaro, Eskišechiro ir Kiutachijos trikampyje, o vietomis reljefais papuoštos uolos ir monumentalūs kapai yra išlikę iki šių dienų. Nors civilizacijos sostinė Gordionas netoli Ankaros, svarbiausi civilizacijos laikotarpių darbai, tokie kaip Kapikaya I ir Kapikaya II, yra Frigų slėnyje. Frigai VI a. pr. Kr. pradėjo prarasti politinę viršenybę, bet regiono gyventojai ir toliau vartojo frigų kalbą ir gyveno raižytose uolose Romos ir Bizantijos laikotarpiais.
Kas nutiko karaliaus Mido ausims
Manoma, kad frigų karalius Midas nebuvo vienintelis karalius. Yra išvadų, kad karalius Midas valdė kelis skirtingus šimtmečius, o teorijos rodo, jog Midas buvo arba labai paplitęs vardas, arba tai gali būti pavadinimas, reiškiantis karalių.
Kodėl gi sakoma: karalius Midas su asilo ausimis? Pasak legendos, muzikos, meno, saulės, ugnies ir poezijos Dievas Apolonas dalyvavo instrumentų varžybose su savo sidabrine lyra ir varžėsi su laukų Dievu Panu. Žiuri taip pat buvo ir Midas. Apolono lyros garsas visus labai sužavėjo. Konkurso pabaigoje, kai visi atidavė balsus Apolonui, Midas jį atidavė Panui. Apolonas pavertė Mido ausis asilo ausimis sakydamas, kad asilas geriau suprastų muzikos grožį nei Midas. Na, o ištikrųjų, atlikus mokslinius tyrimus apie kaukolę, kuri, manoma, priklausė Midui, pasirodė, kad Midas turi ausų išvaizdos defektų. Ištyrus ausies kanalų išsivystymą, buvo nustatyta, kad jo ausys buvo asimetriškos išvaizdos dėl retos įgimtos ligos.
Gėdydamasis savo išvaizdos, Midas visada klajojo aplinkui užsidengęs ausis. Manoma, kad tokia „pasaka‘‘ buvo sukurta tarp žmonių, kurie nežinojo, kodėl karalius slepia ausis.
Na, o dabar trumpai apie mūsų aplankytus objektus.
„Aslanli“ (Liūto) šventykla
„Aslanlı“ šventykla yra kaime, vadinamame Kumbet, Eskišehiro Sejitgazio rajone. Kumbet kaimas yra nutolęs 75 km į pietus nuo Eskišehiro. Liūto šventykla iš tikrųjų yra frigų ir romėnų laikotarpio kūrinys, o kitas jos vardas yra Solono kapas. Pastarasis vardas kilo dėl Solono užrašo ant kapo, o kitas pavadinimas liko „Liūto šventykla“ dėl liūto reljefų. Piliakalnyje Kumbet kaime yra ir XIII amžiaus Himmeto Babos kapas. Iš išorės pastatas yra aštuoniakampis, bet iš vidaus – apskritimas. Prie jo įėjimo yra Bizantijos marmuras, o aplink – osmanų užrašai. Į vidų patekti negalime, taigi tik pasivaikštome aplinkui.
Gerdekkaya kapo paminklas
Ši helenizmo amžiaus struktūra, turinti įspūdingą įėjimą su dviem dorinės struktūros stulpais po trikampiu frontonu, yra Soganli slėnyje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip šventykla, bet iš tikrųjų tai kapo paminklas. Už paminklinio įėjimo salės yra dvi laidojimo kameros, į kurias įeinama pro dvi atskiras duris. Kambarių šoninėse ir galinėse sienose yra arkiniai laidojimo baseinai. Helenizmo amžiuje (III–I a. pr. m. e.) šis kapas ir toliau buvo naudojamas su tam tikrais papildymais ir pakeitimais Romos ir Bizantijos laikotarpiais. Kolonos buvo atkurtos 1991 m., ir šiai dienai atrodo gana naujos.
Pišmiš pilis
Ši nuotrauka, deja, daug ko neatskleidžia. Pastatas, kuris ir viduramžiais buvo naudojamas kaip pilis, yra už 1,2 km nuo Yazilikaya kaimo. Jame yra sienos iš uolienų, uoloje iškaltos kameros, cisternos ir aplink ją esantys monumentalūs kapai. Vis tik nusigauti iki pilies nesugebame dėl nepalankių oro sąlygų. Automobiliu važiuojame, kol baigiasi kelias, vos neužklimpstame...
Mido miestas („Yazilikaya“)
Mido mieste yra daug frigų griuvėsių. Čia yra garsusis Mido paminklas „Yazilikaya“. Be to, šiame regione yra labai įspūdingos miesto cisternos, Kirkgoz uolos ir Kučuk Yazilikkaya.
Garsioji frigų „Yazilikaya“, žinoma kaip Mido paminklas
Šis paminklas, esantis už 80 kilometrų nuo Eskišehiro, yra vienas iš populiariausių darbų, tyrinėjančių frigų istorijos gelmes. Paminklas yra kaime, vadinamame „Yazilikaya“, todėl, nors jo pavadinimas yra Mido paminklas, yra vadinančių jį „Yazilikaya“ dėl vietovės, kurioje jis yra. Paminklas padidina šio regiono svarbą ir žinomumą, todėl regioną galima vadinti Mido miestu. Tai yra vienas istoriškai svarbiausių ir didingiausių frigų paminklų. Paminklas yra 17 metrų aukščio, 16,5 metro pločio. Sieną puošia turtinga dekoracija, susidedanti iš geometrinių motyvų. Paminklo centre yra didelė niša, simbolizuojanti duris.
Kirkgoz (keturiasdešimties akių) uolos
Šios akį traukiančios uolos buvo naudojamos helenizmo, romėnų ir Bizantijos laikotarpiais. Gerai įsižiūrėjus jose galima pamatyti žmogaus galvos kontūrus. Palandžiojus po šias uolas, į galvą toptelėjo mintis – tai juk tarsi daugiabutis.
Sarničlar (cisternos)
Tai kadaise buvęs vandens rezervuaras. Ilgiausi laiptai eina gilyn į šulinį, todėl geriau nė nemėginti jais nusileisti.. Cisternos viršų tais laikais dengė skliautas, kuris ilgainiui suiro. Tookio tipo vandens saugyklas dažnai galima išvysti frigų gyvenvietėse.
Kučuk Yazilikaya, dar vadinamas „Nepabaigtas paminklas‘‘
Tai turėjo būti mažesnė Mido paminklo versija, tačiau paminklas taip ir liko nebaigtas. Kučuk Yazilikaya yra tiesiai prieš Pišmiš pilį ir pasižymi tuo, kad paminklas yra patyręs mažiausiai žalos. Jis pritraukia dėmesį trikampiu frontonu su reljefiniais langais ir frigų užrašais, išgraviruotais trijuose skirtinguose paminklo fasaduose.
Emre ežeras
Na, o pabaigoje aplankėme Emre ežerą, aplink kurį yra daugybė garsių istorinių frigų urvų. Tai mažiausias natūraliai susiformavęs ežeras Afjonkarahisaro ribose, kai kuriose vietose jo gylis siekia daugiau kaip 3 metrus, o ežero plotas siekia maždaug 5 kv. km. Emre ežeras suteikia galimybę pamatyti įvairių Frigų slėnio grožybių. Kelionės ežere su kanojomis ar valtimis metu galima pamatyti daugybę artefaktų Frigų slėnyje, tačiau anstyvą pavasarį šios kelionės nevyksta. Pasižvalgę bei atsigėrę karštos arbatos prie šio ežero, iškeliaujame namo. Nuostabus ir pilnas įspūdžių sekmadienis.