Pokalbyje vyrams ir apie vyrus raumeningu kūnu ir ilga plaukų kasa išsiskiriantis 40-metis A. Pauliukevičius papasakojo savo gyvenimo istoriją – kodėl atvėrė „geležų kilnojimo“ salės duris, kur sėmėsi motyvacijos jų neužtrenkti, kaip susitiko egzotišką savo gyvenimo meilę, dabartinę žmoną Ilką Adams, kuo žavi žmonės jos tėvynėje Namibijoje ir kokias lietuvių vyrų savybes galėtų pateikti pasauliui kaip pavyzdį.
„Aš buvau per „kūdas“, per silpnas, ligotas, nebuvau simpatiškas. „Geležų“ kilnojimas buvo bandymas tai pakeisti, o tuo pačiu tai buvo paaugliška protesto išraiška prieš tai, kad gydytojai uždraudė man sportuoti dėl prastos sveikatos“, – kaip atrado treniruoklių salę pasakojo A. Pauliukevičius.
Knygų „Tobulas kūnas“, „Pasiek savo tikslą“, „Mano Afrika“, „Tobulas Maistas“ autorius prisiminė, kad dėl prastos sveikatos buvo atleistas ir nuo kūno kultūros pamokų, ir nuo karinės tarnybos, tačiau sėdėdamas dar mokykloje sėdėdamas ant suoliuko nusprendė – reikia pradėti rimtai treniruotis.
„Neabejotinai prie to prisidėjo ir mano kartos veiksmo filmai, kur vaidino Arnoldas Schwarzennegeris, Silvesteris Stallone bei „Gelbėtojų“ serialas. Paaugliškai bukai galėjau vizualizuoti savo gyvenimą, kad jeigu toks būsiu, gal ir mano gyvenimas susiklostysis. Tai įkvėpė sportuoti“, – tęsė jis.
„Solidus pilvukas“ dangsto norus
Šiais laikais moterys vis daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai, rūpinasi kūno formomis, mityba, renkasi treniruotes ir domisi atitinkama literatūra apie visa tai. Savo ruožtu nemažai vyrų vis dar džiaugsmingai juokauja apie „solidų pilvuką“ kaip apie pilnatvės išsipildymą. Kodėl taip yra?
„Turėdami tą pilvuką ir naudodami autoironiją, vyrai dažnai dangsto vidinį norą – būtų smagiau, jei būtų kitaip. Jei vyras būtų sąžiningas, sulaukęs klausimo, ar norėtų dar daugiau uždirbti, nepaisant to, kad užtenka ir gali pragyventi, atsakytų, kad norėtų. Ar norėtų gauti dar daugiau dėmesio, nepaisant to, kad sėkmingai vedęs – taip, tai yra smagu, nebūtinai būnant blogu, nuodėmingu ar neištikimu.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas vyras norėtų būti stipresnis nei yra. Vyrui fizinė jėga svarbi, neatsiejamas dalykas. Manau, kad vyrai norėtų geriau atrodyti ir būti geresnės fizinės formos, tačiau trūksta savidisciplinos, valios ir kantrybės save suvaldyti, paspausti save prie stalo ir nueiti į treniruotę“, – kalbėjo A. Pauliukevičius.
Kad pradėtume keistis, turime būti labai nepatenkinti
„Tarkime, turiu didesnį pilvą ir nuėjau į paplūdimį. Pamačiau gražų jaunikaitį, kuriam merginos rodė dėmesį ir su juo išėjo. Man dėmesio neparodė. Gavau motyvacijos keistis, rūpintis savo išvaizda. Vaizdinys gali mane motyvuoti nevalgyti degalinėse, negerti alaus ant sofos, padaryti atsispaudimų ir atsilenkimų. Bet tai motyvuos apie pora savaičių.
Kad motyvacija liktų ilgą laiką, galimi du variantai – kai tai pradeda patikti ir kai esi priverstas. Pavyzdžiui, yra profesijų, kur nuolat turi laikyti fizinio rengimo testus, kaip kariuomenėje, policijoje, ugniagesių profesijoje. Neišlaikai – „išskrendi“ iš darbo ir neturi iš ko uždirbti duonos. Kad pradėtume keistis, darytume tai, kas sukelia diskomfortą, nepatogu, turime būti stipriai nepatenkinti ta vieta, kur dabar esame“, – pastebėjo asmeniniu treneriu dirbantis pašnekovas.
Andrius atskleidė, kad laikui bėgant jam ėmė patikti sportuoti: „Iš pradžių buvo išorinė motyvacija, o paskui atsirado ir vidinė. Po poros metų pradėjau dalyvauti varžybose, atsirado motyvacija užimti geras vietas. Ji vedė mane į priekį gerą dešimtmetį. Vėliau ji keitėsi. Norėjau būti prizininku, bet atsirado noras kuo ilgiau sportuoti, nes man tai patinka. Su tuo susijusios ir mano pajamos – neuždirbu tiesiogiai naudodamas raumenis, negaunu atlygio, kad užlipu ant scenos ar einu į treniruočių salę.
Atlygį gaunu už savo žinias ir patirtį, kurias sukaupiau lipdamas ant scenos, kilnodamas svarmenis ir maitindamasis. Tas žinias ir patirtį galiu parduoti ir gauti atlygį. Kuo ilgesnę patirtį turiu, tuo potencialiai didesnis gali būti mano įkainis. Šiuo atveju mano motyvacija yra ir finansinė. Man, kaip vyrui, reikia nedaug. Man brangių rūbų nereikia, svarbiausia, kad galiu pasirūpinti, jog šeima jaustųsi saugiai.“
Kultūristas – „meathead“: laužta ne iš piršto
20 metų profesionaliai sportuojantis kultūrizmo ir galiūnų sporto senbuvis sutiko su teiginiu, kad vyrai iš esmės mažiau rūpinasi savo kūnu.
„Nenoriu primesti savo požiūrio, nes tai mano profesija. Vyrams uždirbti ir padaryti karjerą svarbiau nei gerai atrodyti. Su tuo visiškai sutinku. Dabar, kai mano karjera arčiau pabaigos, nes man jau 40 metų, irgi tai suvokiu – vyro vertė išties yra karjera ir kiek jis uždirba, nes nuo to priklauso, kaip jis gali pasirūpinti savo šeima. Svarbiausias vyro vaidmuo yra rūpintis šeima, būti tėvu ir vyru.
O treniruotis, rūpintis išore? Tai turėtų būti dėl jo sveikatos. Ir nebūtinai kilnoti svarmenis. Galima važinėti dviračiu, sveikai maitintis, kasti sniegą ir panašiai. Rūpintis figūra taip, kaip aš, būdamas varžybiniu kultūristu? Jis gali tai daryti, jei jam tai patinka. Bet ar jam, kaip vyrui, tai pridėtų daug vertės? Jaunų merginų akyse – taip. Moterų, kurios galvoja apie gyvenimą, šeimą – ne. Vyrų, kurie gyvenime toliau nuėję akyse – taip pat ne“, – mintimis dalijosi tinklalaidės „Tikras. Vyras“ svečias.
Paprovokuotas, ar puoselėdamas savo kūno raumenų reljefą A. Pauliukevičius nepamiršo ir savo vidaus, pašnekovas pritariamai linktelėjo.
„Kultūrizmas yra labai egoistiškas sportas. Aukštame lygyje šis dalykas iškreipia ir pasaulėžiūrą, ir santykius. Čia turi būti sau pirmoje vietoje. Iš esmės tai nėra gerai. Be vidinio tobulėjimo negali sukurti gerų santykių – nei draugystės, nei šeimos, nei darbinių ar verslo santykių. Į mus, raumeningus sportininkus, dažnai žiūrima kaip į ... „meathead“. Galvoje – tik mėsa. Stereotipai nėra iš piršto laužti, čia yra daug tiesos. Kai pradėjau dalyvauti varžybose, dar studijuodamas istoriją ir kūno kultūrą, dažnai būdavau atleisdžiamas nuo egzaminų. Buvau prizininkas varžybose. Visada stengiausi tobulėti kaip žmogus, asmenybė ir sportininkas“, – kalbėjo jis.
Aš buvau pasirinktas ir man labai pasisekė
Dar dirbdamas Vilniuje, viename sporto klube, A. Pauliukevičius sutiko savo gyvenimo meilę, dabartinę žmoną, kilusią iš tolimosios Afrikos šalies Namibijos. Ilka Adams tuomet buvo pradėjusi magistro studijas Dailės akademijoje ir ateidavo į klubą pasportuoti.
„Ji išsiskyrė savo išvaizda. Jai įspūdį padarė tai, kad gebėjau kalbėti angliškai, nes buvau po dviejų savo emigracijų į Angliją. Sakiau, kad noriu praktikuoti anglų kalbą, tad jei sutiks su manimi bendrauti angliškai, treniruosiu nemokamai. Ji sutiko, gal kažką perskaičiusi mano kalboje ir „tarp eilučių“. Man kartu buvo pretekstas kalbėti ne tik apie vištos krūtinėlę ir pratimus, bet ir daugiau apie kažką. Tai užsimezgė draugystė“, – prisiminė jis.
Paklaustas, ar ne pernelyg drąsus žingsnis buvo rinktis žmoną iš tolimosios Afrikos šalies, kultūristas nusijuokė ir iš karto pataisė: „Ne aš pasirinkau moterį. Visada moteris pasirenka vyrą iš tų vyrų, kurie jai rodo dėmesį. Aš buvau pasirinktas ir man labai pasisekė. Ar tai buvo drąsu? Taip. Pati pradžia nebuvo lengva.“
Pirmiausiai jam reikėjo suvokti, kad ant savo pečių apsiima labai daug – taip pat ir 8000 km išvyką kartą per metus pas žmonos tėvus.
„Kai gyvenau vienas, mano draugystės iki tol buvo trumpalaikės. Mane palikdavo ir dėl to nieko nekaltinu. Tuomet buvau egoistiškas kultūristas. Kai susipažinau su savo žmona, supratau, kad negaliu leisti, kad taip vėl atsitiktų. Mačiau, kad tai moteris, su kuria noriu gyventi, tad turėjau pradėti keistis, ne tik savimi rūpintis, kaip atrodo mano bicepsai ar pilvo presas. Tam reikėjo drąsos“, – prisipažino Andrius.
Prioritetai Namibijoje ir kuo žavi lietuviai
Per metus bent 4 savaites Namibijoje su šeima praleidžiantis A. Pauliukevičius pasidalijo ir įspūdžiais apie šią šalį.
„Namibija – krikščioniška šalis, daugiausia liuteronai. Jokių kultūrinių skirtumų nėra, Velykos ir Kalėdos tokios pačios kaip Lietuvoje. Kaip mes nežinome daugybės valstybių Afrikoje, taip ir jie gali nežinoti, kur Lietuva. Aš jiems esu iš Šiaurės Europos, galbūt iš kažkur šalia Rusijos, labiau išsilavinusiems – rusas.
Mano žmona – spalvotoji. Odos spalva tokia kaip mūsų, tik afrikietiški bruožai. Vasarą kai įdegu, aš net būnu tamsesnis. Spalvotieji – ta rasė, kuri išėjo maišantis kolonizatoriams olandams su vietinėmis juodosiomis moterimis, – pasakojo jis. – Jie išties labai nuoširdžiai tikintys žmonės, sekmadieniais eina į bažnyčią, uoliai stengiasi laikytis to, ko moko Šventasis raštas. Ir jie studijuoja Šventąjį raštą. Mes save laikome katalikiška tauta, einame į bažnyčią, bet Dievui jie daro daugiau nei mes.“
Pasidomėjus, kokie vyrai yra Namibijoje, Andrius išskyrė jų rūpestį savo šeima: „Jiems prioritetas yra šeima. Jiems karjera yra tik įrankis pasirūpinti savo šeima. Man tai įstrigo, stengiuosi to išmokti ir pats taip elgtis.“
Paprašytas apibūdinti, kuo gi tuomet pasauliniame kontekste galime pasigirti mes, lietuviai vyrai, A. Pauliukevičius pirmiausiai kaip pavyzdį pateikė savo artimiausius giminės žmones.
„Žiūriu į savo šeimos vyrus – tėvą, abu diedukus, krikšto tėvą – jie visi velniškai darbštūs. Mažai tokių akimirkų, kad savo tėvą prisiminčiau dirbantį tik vieną darbą. Visada dirbo tiek, kiek įmanoma, kad šeimai būtų geriau. Jie negalėjo dirbdami vieną darbą daug uždirbti, todėl ėmėsi papildomų darbų.
Mano diedukai irgi dirbo – kas stalius, kas bites laiko, medžioja, miško gėrybes renka. Visi buvo darbštūs ir niekas nesiskundė, nesakė, kad sunku ir pavargo. Galėjo dirbti daug valandų be išeiginių ir nė vienas nebuvo susiraukęs. Man tai geriausias pavyzdys, ką iš savo šeimos vyrų stengiuosi perimti“, – kalbėjo jis.
Štai kas yra vyriška
Į klausimą, kas yra vyriška, A. Pauliukevičiui ilgai atsakymo neieškojo ir jį pateikė be didesnių filosofinių išvedžiojimų.
„Vyriška yra kai atsiranda galimybė rūpintis silpnesniais už save. Gali tėvams padėti malkas pakapoti, nuvežti juos pas gydytoją ar finansiškai paremti. Gali pasirūpinti taip pat savo moterimi, vaikais, seneliais. Tai vieta, kur vyriškumas gali pasireikšti.
Kai iš paauglio tapau suaugusiu, atsirado momentai, kai galėjau padėti. Tuomet pradėjau jausti, kad galiu būti labiau vyriškas. Pastatyti artimą aukščiau savęs ir rūpintis juo labiau nei savimi, mano galva, yra vyriškumas. Aišku, tai nereiškia, kad visai nesirūpinu savimi. Reikalingas balansas, nes besirūpindamas savimi galiu užtikrinti, kad bus pasirūpinta ir visais kitais“, – kalbėjo jis.
Dar vieną pavyzdį kultūristas pateikė iš savo namų buities rutinos: „Žmonai ryte reikėjo išvažiuoti, o man – likti namuose su dukryte. Atsikėliau anksti, nusileidau, išsiurbiau grindis, sutvarkiau virtuvę, išviriau avižinę košę. Žmona nusileido iš antro aukšto su dukra ir paklausė, ar įdėjau į košę medaus ar dar ko. Aš sakau, kad neįdėjau ir ji išreiškė priekaištą. Aš tai priėmiau asmeniškai, šiek tiek įskaudintas ėmiau teisintis, piktu balsu sakau, kad ir tą padariau, ir tą, juk nespėjau. O būtų buvę vyriškiau pasakyti: „Atsiprašau, kad to nepadariau“. Tiesiog nusileisti, net jei kartais esu teisus. Manau, kad nusileisti yra vyriška.“
Vyriškumo, Andriaus nuomone, galima pasimokyti ir iš tolimosios Namibijos, kur vyrai išminties semiasi pirmiausiai iš tokio šaltinio kaip Šventasis raštas.
„Daugelis vertybių apie sportą, discipliną, kaip daryti verslą, aptarnauti klientus – visus pamatus rasi Šventajame rašte. Išties mes nesame stiprūs katalikai, nes nesigiliname. Tai, ką pradėjau taikyti savo gyvenime iš Šventojo rašto, man padėjo tapti geresniu tėvu, vyru, rašytoju, žodžiu – viskuo“, – apibendrino A. Pauliukevičius.