Man dabar įdomus buvimas miške ar išėjus į lauką, kai nėra žmonių. Girdisi tyla. Mažiau trasporto, švaresnis oras. Per tiukšmą negirdime natūralių gamtos garsų. Yra pasaulio miestų, kur dėl apšvietimo net žvaigždžių nematome danguje. Kad ir Londone – kiek turėjau draugei įrodinėti, kad matau žvaigždę, o ji netikėjo, nematė. Tad ką pasaulio žmogus tokio padarė, kad mieste nebemato žvaigždžių? Ką tai reiškia? Kai anksčiau, visa žmogaus vidinė navigacija, daugybė sprendimų priklausydavo nuo žvaigždėto dangaus ypatumų.
Būnant namuose gali pasidaryti liūdna, trūksta socialinių kontaktų, draugų. O jei namai nedideli, tai trūksta ir paprasčiausios erdvės, atsiranda didesnė trintis nugaromis su kitais namiškiais. Tuomet ko gero kyla didelis poreikis susikurti savo ervę, kur galėtume nurimti, patylėti.
Viena yra fizinė, kita – emocinė ir dvasinė erdvė. Jei fiziškai tos erdvės nėra daug, tai atliekant tam tikrus pratimus, mankštą, kvėpavimo užsiėmimus ar nesunkiai įkandamas meditacijas galima susikurti vidinę erdvę, kur nurimstame, kažką pastebime, atrandame.
Į erdvę reikėtų žvelgti ne vien iš fizinės pusės, kiek kvadratinių metrų ji turi. Išnaudokime vidinę jausmų, minčių, dvasinę erdvę. Išoriškai galime turėti tik Pelenės klėtelę, bet viduje ji gali išsiplėsti iki karaliaus rūmų.
Esame suspausti. Norisi prisiminti ir tuos skaudžius laikus, kai žmonės gyveno tremtyje. Galbūt dalis jų išgyveno tik dėl to, kad turėjo stiprią vidinę ervę, į kurią galėjo atsiremti. Kai žmogus išoriškai stipriai apribotas, svarbu, kad jis nepamirštų, jog viduje turi daug erdvės, kurią gali išnaudoti. Tai padėtų mažinti pažeidžiamumą ir emocinę įtampą.
Prie ko dar gali privesti izoliacija namuose? Daugybė vietų, į kurias mes gyvenime nekreipėme dėmesio, gali palįsti po didinamuoju stiklu. Jei artimuose santykiuose buvo nesklandumų, neišsakytų jausmų, apribotose sąlygose tai gali išeiti į dienos šviesą.
Gali būti, kad aštriau patiriame žinių stygių apie tai, kas esu, koks mano kūnas, kaip veikia jausmai. Mokyklose dažniausiai mokomės įvairių disciplinų siekdami įstoti į aukštąsias mokyklas ir vėliau kurti sėkmingą karjerą, tačiau ar pakankamai esame susipažinę su tuo, kaip naviguoti savo viduje ypač iškilus nenumatytoms, kritinėms situacijoms, kaip šiandieninė.
Norėtųsi paskatinti kiekvieną iš mūsų atsisukti į savo vidinius turtus. Kai išoriškai esame suvaržyti, sau padėti galėtume ieškodami ir atrasdami vidinius resursus, pasitikint, kad net ir būdami kvadratiniame metre galėtume savo vidumi nuveikti labai daug.
Man įdomu stebėti tai, kad karantino sąlygomis būdama trijų vaikų mama daugiau laiko fiziškai praleidžiu su savo vaikais, gaminu visos dienos maistą, padedu mokytis, žaidžiu su jais, o kartais tiesiog gulime ir žvelgiame į tolį. Nepatogu yra tai, kad turiu suspėti dirbti ir pasirūpinti viskuo namuose, juntu aplinkinį nerimą, tačiau gerokai daugiau laiko galiu skirti vaikams nei įprastai ir nebėgti į begalę užsiėmimų, susitikimų. Net jei vaikai labai ilgisi įprastų mokymosi sąlygų ir ypač draugų, taip pat suvokiu, kad jie pasiilgę ir manęs. Pabunda ryte, o tėvai – šalia.
Tačiau yra ir kita pusė – kai situacija šeimoje nėra darni, pasitaiko smurto atvejų. Tuomet izoliacijos situacija sukelia didelę grėsmę. Gali būti, kad vaikams o galbūt ir suaugusiems darbuose, ugdymo įstaigose, dienos centruose būdavo saugiau, jei yra smurtaujančių ar neblaivių asmenų aplinkoje. Dėl šių žmonių neramu, kaip jiems sekasi ir kas jais pasirūpina.
Manau, kad šiandien verta ne tik domėtis susirgusiųjų statistika ar kaip koronavirusas veikia sveikatą, tačiau lygiai taip pat vartant informacijos šaltinius pasidomėti, kaip galime padėti sau kaip žmonės, palaikyti save psichologiškai, emociškai. Svarbu nepamiršti ir nesivaržyti paprašyti pagalbos. Tai žmogiška.
Sakyčiau, kad šiomis dienomis labai aktuali yra žmogaus savidisciplina. Kas jos dar neįvaldė – turi puikią galimybę ją susikurti. Savidisciplina naudinga, kai atsikeli tam tikru metu, atlieki mankštą, dirbi darbus, ilsiesi. Turi atsirasti ritmas. Kiek šiuolaikinis žmogus „nusimušęs“ nuo gamtos ritmo? Kiek jis išvargino savo kūną ir yra nedarnoje su gamtos ritmu? Dažnai nutinka taip, kad kai reikia eiti ilsėtis, jis aktyvus, dirba, o kai reikėtų keltis, būti aktyviams, tuomet žmogus jaučiasi neprisipildęs jėgų.
Gamtoje yra labai aiškus ritmas. Jei žiūrime į vandenynus, tiksliu metu vyksta potvyniai ir atoslūgiai. Klausimas, ar žmogus pastebi savo paties potvynius ir atoslūgius? Ar nėra taip, kad kai yra atoslūgis, žmogus nori, kad būtų potvynis? O kai potvynis, tuomet žmogus jau neturi fizinių jėgų kažką daryti, nes yra visiškai save nuvarginęs?
Ypač šiuo metu labai svarbu stebėti savo ritmą: tam tikru metu dirbti, tam tikru metu ilsėtis ir suteikti poilsio akimirkų tarpuose tarp veiklų. Kalbama jau ir apie tai, kad esant dabartiniam milžiniškam informacijos srautui reikia laikytis informacijos dietos, kad neužverstume savęs nuolatiniu skaitymu, naršymu internete. Vaizdo įrašus paprastai sumažinu iki nedidelio langelio arba savo mobiliojoje įrangoje naudoju ekrano juoda-balta režimą, tokiu būdu mažindama daromą emocinį informacijos poveikį man.
Žmogaus kūnas veikia ritmingai. Kai įtempta situacija, daug izoliacijos, tarp žmonių didelė atskirtis, dienos ritmas gali būti vienas iš resursų, padedančių nenuvarginti savęs ir neleidžiančių per daug blaškytis. Svarbu tam tikru metu dirbti ir ilsėtis, nepamiršti sau malonios veiklos. Ir laikytis disciplinos. Gal skamba pernelyg paprastai, bet tai išties labai galingas įrankis.
Tai, kad mūsų kūnui patinka ritmas galime pastebėti vaikuose. Jie ramūs, kai gyvena tam tikru ritmu, jiems aiškios ribos: kada rytas, pusryčiai, laisvas žaidimas, pietūs, pietų miegas. Kai viskas aišku - sukuriame saugumą. Ir suaugusiam žmogui lygiai taip pat. Tai nėra kažkas nuobodaus. Mes esame apleidę savo kūno ritmą. Iš tikrųjų turime savo dienotvarkę, savo darbus, žinome, ką turime padaryti ir... pirmyn. Klausimas, ar mes tai suderiname su savo fiziologiniu ritmu.
Kaip pastebėti savo kūno ritmą? Pirmiausia reikia pradėti jį stebėti, kada esi pavargęs, kada kupinas jėgų. Ar kai norisi miegoti prasikrapštome akis ir toliau sėdame prie darbų? Čia klausimas. Tokiu būdu galime sau pakenkti.
Daugiau nei tris savaites gyvename izoliuoti, pajautėme, ką reiškia, kai negalime niekur laisvai judėti. Buvome kažką suplanavę, gal atostogas, gal susitikimus, mokslus ar kažką, viskas nubraukta, dingsta. Įvyko staigus pokytis. Pokyčius nėra lengva priimti, pradedame priešintis, liūdėti, pykti, kaltinti.
Prie energijos resursų priskirčiau ritmingą dieną, sveiką mitybą, švarias mintis. Taip pat – mankštą. Visos mankštos dabar daromos ne tik tam, kad nesustingtume, o kad judėtume ir jaustume savo gyvastį.
Mūsų kūnas pats iš savęs atsineša daugybę pojūčių sistemų, į kurias galime atsiremti, nepaisant to, kiek fiziškai turime erdvės.
Kvėpavimas taip pat yra labai svarbus resursas.
Kiek mes esame sąmoningi, kad kvėpuojame? Tai kaip savaime suprantama, bet ar priimame, kad tai svarbus mūsų jėgų šaltinis? Kai pervargstame, paprastai pasidaro sunku kvėpuoti. Arba, kai negiliai kvėpuojame taip pat išvarginame savo kūną, jis negauna reikiamo deguonies. Lėtai įkvėpti, iš lėto iškvėpti – jėgų šaltinis. Kalbu paprastai, nes dabar nenuvažiuosime į seminarus, nors neblogų technikų galima rasti ir internete, pritaikyti jas namuose.
Kaip ritmas, potvyniai ir atoslūgiai, taip ir kvėpavimas mus veikia. Kai įkvepiame, užkrauname save, iškvepiame – iškrauname. Patvinstame jėgomis, idėjomis, taip pat ir atslūgstame, pailsime. Jei sugebėtume savo veikloje, savo kūne pamatyti šį ritmą, tai tikrai čia ir dabar pasisemtume jėgų.
Daug kas sako, kad dabar neužsisėdėtume, mankštintumėmės, darytume tempimo pratimus. Mes nuolat judame, mūsų viduje taip pat viskas juda, esame judančios butybės. Todėl reikia duoti malonaus, patogaus, įkvepiančio judesio sau kasdien. Tai paprasčiausias jėgų šaltinis. Užtenka suvokimo, kad judesys yra mano kūno savybė, kurią turiu kaip prigimtinę teisę. Galiu kvėpuoti, veikiu ritmingai. Tokie dalykai gali labai sustiprinti ir suteikti jėgų. Kai pasidaro nepakeliamai sunku, reikia imti ir atlikti judesį arba stabtelėjus, lėtai įkvėpti ir iškvėpti. Tuomet prisipildome oro, jėgų arba išventiliuojame sunkią situaciją ir ji tampa nebe tokia „karšta“.
Šiandien reikėtų atsiremti į save patį ir savo vidines galias, suteikiant galimybę jas auginti gyvenant ritmingai, judant, kvėpuojant ramiai ir giliau. Svarbu įsivardinti, ką galiu padaryti šiandien, ir kas nuo manęs nepriklauso.