Urla
Kelionę pradėjome iš vyro gimtojo miesto Izmiro. Pirmosios mūsų dienos tikslas – miestelis Urla, kuris yra už 35 kilometrų nuo Izmiro miesto centro. Aplankyti šį miestą nusprendėme išgirdę tėvų apibūdinimą, kad Urla – tai miestas, kuris atveria vartus į nepamirštamų įspūdžių kelionę... Kelionė automobiliu neprailgo visiškai, nes beveik visą kelią važiavome palei jūrą, kur akis glostė gražūs vaizdai. Urlos istorija siekia 2000 metus prieš mūsų erą. Miestelio vardas tuo laikotarpiu buvo Klazomenai.
Pirmoji mūsų aplankyta vieta Urloje – Klazomenų senovės miestas. Tarp dvylikos Jonijos miestų Klazomenai išsiskiria kaip pirmasis šiuolaikinis alyvuogių aliejaus cechas pasaulyje. Istoriniame Jonijos mieste gyvenę jonai pastatė senovinį Klazomenų miestą. Pirmasis dirbtuvių, esančių Urlos prieplaukos kelyje, naudojimo etapas buvo apie 600 metų pr. Kr. Apsilankę šiame miestelyje, sužinome daugiau apie alyvuogių aliejaus gamybą. Deja, galime aplankyti tik kelis objektus, nes vyksta kasinėjimo darbai.
Siauromis gatvelėmis keliaujame į Meno gatvę ir „Malgaca“ turgų. Abiejose Meno gatvės pusėse, Urlos centre, yra labai daug parduotuvių, mažų kavinukių, antikvarinių daiktų, keramikos dirbtuvių, rankų darbo gaminių. Gatvėje sutinkame praktiškai tik moteris, nes tai vieta, kur jos su malonumu leidžia savo dieną. Turgus iš tikrųjų yra kaimo kavinės stiliaus kiemas. Aplinkui gausu visko, ko gali prireikti kasdieniams poreikiams patenkinti – maisto prekių parduotuvė, siuvykla, daržovių parduotuvė ir kavinė. Mes, nusipirkę kelis niekučius Meno gatvėje, ieškome vietos papietauti. Prisėdame mažoje kavinukėje, kur patiekiami turkiški pietūs. Papietavę ir dar su savimi pasiėmę šaltos latės kavos iš mažos kavinukės, keliaujame link automobilio ir toliau judame link Urlos vyninės.
Urloje yra ne viena vyninė, kurią galėtume aplankyti, tačiau išsirenkame būtent Urlos dėl nuostabios ir prižiūrėtos vietos. Deja, negalime pakliūti į vyninės rūsius dėl siaučiančios ligos, bet užtai galime paskanauti vyno. Mums, kaip ir visiems lankytojams, patiekiamos taurės su skirtingų rūšių vynu. Jei vynas patinka, gali jo iškart įsigyti. Žinoma, tuščiomis iš degustacijos neišeiname. Kainos tikrai prieinamos. Dar pasivaikštome po vynuogynus, pasigrožime aplinka, pasidžiaugiame saulute ir keliaujame link automobilio. Dar iki sutemstant turime nukeliauti iki miesto Alačati (turk. Alaçatı), nes ten yra mūsų užsakytas viešbutis.
Dar – trumpai apie vykstantį artišokų festivalį, kuris rengiamas būtent Turkijos Urlos mieste kiekvieną balandžio mėnesį. Festivalio metu gaminamos dar nematytos artišokų versijos, pavyzdžiui, detoksikuojamieji gėrimai su artišokais, ledai su artišokais, kokoreč su artišokais, midijos su artišokais ar sušiai su artišokais. Taip pat vyksta seminarai ir maisto pristatymai.
Alačati (Alaçatı)
Dar nesutemus atkeliaujame į Alačati – Izmiro provincijos Češmės rajono miestą. Išsirinkome viešbutuką ne miesto centre, bet netoli, beveik 2 kilometrų atstumu. Mažas šeimyninio verslo viešbutukas su į kainą įskaičiuotais pusryčiais. Švarus, tvarkingas, žinoma, be baseinų ir vaizdų į jūrą, tačiau už labiau nei labai prieinamą kainą.
Trumpa Alačati miestelio istorija. Pirmosios gyvenvietės čia datuojamos antikiniu laikotarpiu. Senovėje Agrillia vadinta vieta buvo viena iš svarbiausių Jonijos gyvenviečių. Tuo metu Agrillia laikyta viena svarbiausių į Joniją atvykusių prekybininkų poilsio vietų. Šis miestelio bruožas išliko ir Bizantijos laikotarpiu. Turkizavus Anatolijos žemes, Graikijos gyventojų skaičius regione palaipsniui mažėjo. Osmanų laikotarpiu regione įkurti du kaimai, pavadinti Piyade ir Suvari. Kadangi abiejų kaimų vietiniai gyventojai buvo iš alacaat genties, laikui bėgant miestas pradėtas vadinti Alačati. Taigi dar netolimoje praeityje Alačati buvo žavingas kaimas, o šiandien jis yra vienas iš elitinių Turkijos turizmo centrų. Šis miestas – visada įdomi ir graži vieta su savo siauromis gatvelėmis, akmeniniais namais, autentiškomis vietomis ir dizainerių parduotuvėmis.
Įsikūrę viešbutyje ir pailsėję pusvalanduką, keliaujame į Alačati centrą. Ten verda gyvenimas, korona tarsi neegzistuoja... Žvalgomės po parduodamas prekes, grožimės kavinukėmis, na, ir, žinoma, nusprendžiame pavakarieniauti – tradiciškai kepta žuvis ir turkiška rakija. Po vakarienės dar užsukame į gyvos muzikos kavinukę, pasėdėję ir pasiklausę muzikos keliaujame atgal į viešbutį. Laikas ilsėtis.
Kitos dienos rytą, po pusryčių (tikrai sočių), keliaujame į nemokamą Češmės paplūdimį. Švarus, tvarkingas paplūdimys, gulimosios vietos atskirtos kuoliukais su virvutėmis, kad būtų galima išlaikyti rekomenduojamą atstumą tarp žmonių. Jūros vanduo tikrai labai šaltas, man net priminė Baltijos jūros šaltumą. Žmonių nėra daug, galima ramiai džiaugtis saulės voniomis. Kai saulės kaitra pasidaro nebepakeliama, keliaujame atgal į viešbutį – ten gelbsti oro kondicionierius. Vakarėjant vėl keliaujame į miesto centrą, šį kartą aplankome žymiuosius Alačati malūnus, nuperkame lauktuvių, pasivaikštome žymiąja Kemalpašos gatve, gaivinamės šalta kava.
Man Alačati – tai madingas ir brangus miestas. Jei tikitės čia rasti archeologinių vietų, muziejų, tai tikrai nesitikėkite, nes šis miestas – savęs lepinimo vieta. Tai – gražios vietos, iš visų pusių supanti prekyba, skanus maistas, madingi drabužiai, ilgos naktys bei nereikalingi pirkiniai.
Dar – porą žodžių apie Alačati žolelių festivalį. Patiems mums neteko ten dalyvauti, tačiau apie jį išgirdome net iš kelių prekybininkų. Norint pratęsti trumpą Alačati sezoną 2–3 mėnesiams, buvo nuspręsta festivalį rengti balandžio mėnesį. Taigi Alačati žolelių festivalis prasidėjo 2010 m. renginyje, kuris apima tokias veiklas, kaip valgiai iš regione užaugintų vaistažolių, pokalbiai apie mitybą ir gastronomiją bei žolių rinkimo pasivaikščiojimai; visa tai taip išpopuliarino renginį taip, kad per kelerius metus jis oficialiai tapo labai įžymus.
Dar vieną naktį ilsimės tame pačiame viešbutuke ir kitos dienos rytą iškeliaujame į kitą, mūsų, tikiuosi, laukiantį miestą – Seferichisarą.
Seferichisaras (Seferihisar)
Iš miesto Alačati iškeliaujame iškart po pusryčių, nes jau laukia ilgesnis kelias automobiliu. Be to, į Seferechisarą norime atvykti kuo anksčiau, kad galėtume pasigrožėti miestu. Čia pagal planą praleisime tik šiandieną, taigi turime tikrai mažokai laiko.
Seniausia Seferichisaro rajono gyvenvietė, datuojama 2000 m. pr. Kr., yra Teosas, vienas iš 12 Jonijos miestų. Mieste, kurį, kaip manyta, įkūrė kretiečiai, tuo metu išsivysčiusi civilizacija, vėliau įsikūrė iš achajų pabėgę namų ūkiai. Regione valdė lydai, persai, atėniečiai, spartiečiai, Pergamo karalystė, Romos ir Bizantijos imperatoriai. Mes savo kelionę ir pradedame nuo senovinio Teoso miesto.
Teoso senovinis miestas, esantis Seferichisaro mieste, Sigacik rajone, 50 km į pietus nuo Izmiro, yra vienas seniausių istorinių paveldų šiame regione. Persai užėmė miestą 545 m. pr. Kr., ir daugelis vietinių gyventojų iš ten išvyko. III a. pr. Kr. Pergamo karalystei priklausęs Teosas buvo paliktas Romoje. Daugybė istorinių liekanų iš Romos laikotarpio rodo, kad jis turėjo išsivysčiusio regiono miesto bruožų. Romėnų laikotarpiu jis tapo vyskupų centru. Senovės mieste, kuris iš tikrųjų yra uostamiestis, yra istorinių artefaktų, juos privalu pamatyti, pavyzdžiui, akropolis, miesto sienos, senovės teatras, senovinis uostas ir Dioniso šventykla. Mūsų kelionė po šį miestą užtrunka apie kelias valandas. Jei kada tektų lankytis šioje vietoje, būtinai pasirūpinkite geriamuoju vandeniu. Mes turėjome pusantro litro vandens, jo mums užteko tik pusei kelio. Kaitra tikrai sunkiai pakeliama, tačiau tam, kad pamatytumėte šį senovinį miestą, galima pakentėti.
Toliau keliaujame į Sigacik pilį. Šios pilies, kuri sugebėjo apsisaugoti nuo daugelio nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimai, gaisrai ir karas, istorija prasidėjo nuo seldžiukų. Atėjus Osmanų laikotarpiui, pilis, patraukusi dėmesį svarbia strategine vieta, buvo pastebėta Piri Reiso ir remontuota 1521–1522 metais akmenimis, nešamais iš Teoso griuvėsių. Tvirtovė buvo naudojama kaip sargybos bokštas, o ne gynybos tikslais. Pilis turi tris atskirus vartus, ir šie vartai atsiveria į trijų skirtingų miestų puses – Kušadasį, Ayasilik ir Seferichisarą. Kadangi pilis yra prie pat jūros, tai pasimėgaujame nuo jūros pučiančiu vėjeliu vienoje iš uosto kavinių. Vėliau siauromis gatvelėmis pasivaikštome po miestą, pasigrožime architektūra.
Vakarėjant keliaujame į nemokamą paplūdimį, tačiau labai nusiviliame tuo, ką ten pamatome, – nešvaru, jokių atstumų tarp žmonių, o šalia paplūdimio esančioje kavinėje net baisu užsakyti maisto... Visiška priešingybė Češmės paplūdimiui, iš kurio nesinorėjo išvykti... Nusivylę keliaujame į viešbutį. Viena diena šiame mieste pralėkė labai greitai, rytoj po pusryčių keliausime toliau – į Kušadasį (turk. Kuşadası), kur jau pabūsime net tris dienas su programa „viskas įskaičiuota‘‘.
Kušadasis (Kuşadası)
Į viešbutį atvykstame apie pietus, kambarys dar ruošiamas (būna paruoštas tarp 14–15 valandos, priklauso nuo viešbučio dydžio), tačiau jau galime naudotis viešbučio teikiamomis paslaugomis patikrinus kūno temperatūrą. Pirmiausia paskanaujame maisto, apžiūrime viešbutį, nukeliaujame iki paplūdimio. Viešbutis nedidelis, tvarkingas, tik pusiau tuščias. Maistas neblogas, o štai paplūdimys man paliko nekokį įspūdį... Pilna dumblių, žolių. Paplūdimys priklauso viešbučiui, tačiau nelabai prižiūrimas. Viešbutyje veido kaukių niekas nenešioja, nors turėtų. Maistą įdeda aptarnaujantysis personalas. Šokių, pasirodymų, pasilinksminimų nėra dėl visiems žinomos priežasties – koronos. Taigi realiai mūsų dienos atrodė labai paprastai – pusryčiai, laikas prie jūros, vėlyvi lengvi pietūs, kelionė į miesto centrą, vakarienė.
Būnant šiame mieste apžiūrėti tikrai yra ką, tik mes daugelį vietų jau buvome aplankę anksčiau, prieš metus, tad ieškojome, ką galėtume pamatyti. Apsilankome Kušadasio uoste. Į šį uostą dėl senovės miesto Efeso kasmet įplaukia daugiau nei 600 kruizinių laivų. Laivai kursuoja nuo balandžio iki lapkričio mėnesio, jie paprastai čia paleidžia 6–7 valandas ir retai nakvoja uoste. Tūkstančiai turistų šiais kruiziniais laivais lankosi Kušadasio mieste, o pagrindinė šių vizitų atrakcija – senovės Efeso miestas. Vieną iš popiečių praleidžiame vaikštinėdami po Kušadasio centrą, kur vyksta apsipirkimo maratonas. Šiaip čia turėtų būti begalės turistų, tačiau šiais metais tuščiau nei tuščia... Kiekvienas pardavėjas, jei svarstai ką nors iš jo pirkti, visaip stengiasi tavęs nepaleisti, o jei bandai atsisakyti, atrodo, kad tuoj pravirks... O šiaip man Kušadasis – tai pigių pirkinių miestas, ir iš jo negalima grįžti tuščiomis.
Ko neaplankėme ir dėl to labai gailiuosi, tai Güvercinada – balandžių sala. Güvercinados pilis buvo pastatyta taip, kad apsaugotų uostą – Kušadasį įlankos žiotyse. Güvercinadoje yra Barbaroso Hayrettino Pashos pastatyta vidinė pilis. Šios sienos buvo pastatytos siekiant užkirsti kelią salų ir jūros išpuoliams Morėjos sukilimo metu.
Trys dienos pralekia labai greitai ir jau laikas keliauti toliau. Kita mūsų stotelė – Bodrumas.
Bodrumas (Bodrum)
Aš jau seniai galvojau, kaip norėčiau aplankyti šį miestą, tačiau vyras nuolat kartojo, kad Bodrumas – labai brangus turistinis miestas. Visgi per šias atostogas jis buvo įtrauktas į mūsų planuojamą kelionę, manau, dėl sumažėjusių kainų (ačiū koronai).
Iš tikrųjų mes važiavome pailsėti į šį miestą, nes norėjome pailsinti galvas po darbų, paklausyti bangų ošimo, paskaityti knygą prie jūros, pastebėti saulėlydį. Taip pat – dėl truputėlio istorijos, nors pavyko aplankyti tik Bodrumo pilį, tačiau mūsų sąrašuose liko povandeninis archeologijos muziejus, senovinis teatras bei Halikarnaso mauzoliejus, kuris laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Taigi truputis Bodrumo istorijos. Pasak Herodoto, gimusio 484 m. pr. Kr. Halikarnaso (senovinis Bodrumo pavadinimas) miestą įkūrė dorėnai. 650 m. pr. Kr. miestas išplėstas ir pakeistas jo pavadinimą į Halikarnasą, o nuo 386 m. pr. Kr. miestą pradėjo valdyti persai. Po Romos ir Bizantijos ilgo valdymo 1522 metais osmanai užkariavo dabartinį Bodrumą. Miestas buvo pavadintas Bodrumu po Turkijos Respublikos paskelbimo.
Bodrumo pilis, dar kitaip vadinama Šv. Petro pilimi (Bodrum Kalesi), pastatyta 1402 metais, – iškiliausias miesto orientyras. Pilis dabar veikia kaip muziejus, daugiausia dėmesio skiriama povandeninės archeologijos muziejui. Tai vienas geriausiai pasaulyje išlikusių viduramžių paminklų. Pilies statybos priežiūra buvo pavesta vokiečių architektui, kad būtų įtraukti naujausi pilies projektavimo pokyčiai. Pilis gana graži, o vaizdai tikrai įspūdingi.
Mūsų poilsis Bodrumo mieste trunka visas 4 dienas, jos pralekia labai greitai. Vieną iš keturių dienų plaukiojame laivu. Tikrai visiems rekomenduoju paplaukioti laivu, jei kada tektų ilsėtis šiame mieste. Išplaukiama praktiškai visai dienai – įdegis bei geras pasiplaukiojimas garantuoti.
DIDIMAS (Didim)
Šis miestas mūsų kelionės plane atsirado kaip poilsio taškas kelionėje namo. Kadangi nuo Bodrumo iki mūsų namų ilgas kelias, sustojame Didime pailsėti vieną dieną. Mums nelabai pasiseka, nes mūsų viešbutis pakeičiamas kitu. Atvykę į viešbutį tikrai nusiviliame: vaizdas labiau gąsdina, nei stebina... Tačiau įtikiname save, kad tai tik – vienai nakčiai, ir keliaujame prie jūros. Paplūdimys nemokamas, tačiau jei nori naudotis skėčiu nuo saulės ar gultu – turi mokėti pinigus. Kavinių, kavinukių, restoranų aplinkui labai daug, tačiau lankytojų minimaliai. Didimas, anksčiau žinomas kaip Yenihisaras, yra turistinis Aidino (Aydin) rajonas, tačiau ne toks populiarus tarp turistų kaip Bodrumas ar Kušadasis.
Naudodamiesi proga, kad esame šiame mieste, aplankome Didimo Apolono šventyklą bei Mileto senovės miestą.
Apolono šventykla yra Didimo senovės mieste Altinkume. Tai trečia pagal dydį šventykla, pastatyta muzikos, meno ir saulės dievui Apolonui. Šventykla, pastatyta Aleksandro Makedoniečio, iškovojusio pergalę prieš persus, garbei, turi helenistinės architektūros pėdsakų. Šventykla praeityje tarnavo kaip svarbus pranašysčių centras, žmonės leisdavosi į ilgą kelionę ir mokėdavo didelius pinigus, norėdami sužinoti apie pranašystes įvairiomis temomis. Radiniai rodo, kad praeityje egzistavo didžiulė šventykla, sudaryta iš 124 kolonų dviem eilėmis. Kaip matyti iš daugelio tokio milžiniško dydžio Graikijos šventyklų, Apolono šventyklos statyba užtruko šimtmečius, o statyba niekada nebuvo baigta. Net IV amžiuje prieš Kristų frontonas, karnizas, skulptūrinės dekoracijos ir net kelios impozantiškos šventyklos kolonos liko nebaigtos. Nepaisant visų šių trūkumų, šventykla vis tiek yra puikios išvaizdos, ji vis dar akina šių dienų lankytojus, nors praėjo šimtmečiai. Šventykla buvo visiškai atkasta atliekant mokslinius tyrimus 1906–1913 m. Jos teritoriją juosianti apsauginė siena su architektūriniais elementais pastatyta pirmuoju kasimo etapu. Šventyklos sode yra Medūzos reljefas, kuris tapo Didimo simboliu.
Senovės Mileto miestas, buvęs meno, mokslo ir filosofijos centru senovės Graikijos laikotarpiu, yra 22 km nuo Aidino miesto centro. Miestas klestėjimo laikus išgyveno VI ir VII a. pr. Kr. Kai V a. pr. Kr. į jį įsiveržė persai, buvo apleistas ir pertvarkytas. Tada miestas, kuriame prasidėjo romėnų laikotarpis, buvo atgaivintas. XIII amžiuje šis regionas pateko į Turkijos valdžią. Miestas, kuriame kadaise gyveno svarbios istorinės asmenybės, turi struktūrų, išlikusių iki šių dienų. Svarbiausia iš šių struktūrų – senovės teatras, skirtas 15 000 žmonių, pastatytas I a. Aplink teatrą esančios struktūros sunaikintos. Man tokios vietos kvepia istorija ir niekada nepraleidžiu galimybės jų aplankyti.
Mūsų atostogos baigiasi... Pakeliui dar užsukame aplankyti didelės vyro giminės. Grįžtame namo pilni įspūdžių ir pailsėję. Žinoma, atostogos buvo kitokios – be pasilinksminimų, be draugų, be šokių, be sausakimšų pasirodymų, bet jos turėjo kitokio grožio – daug istorijos, daug gražių aplankytų vietų, šiltos saulės, melsvos jūros bei šilto, nuo jūros pučiančio vėjelio...