Autorė: Lena Basse
Baigęs mokslus Oksfordo universitete Hugh ieškojo savęs. Jis išbandė daug amatų – dirbo žemkasiu, korepetitoriumi, daržovių pardavėju, komedinių parodijų scenaristu, kol vieną dieną atrado savo pašaukimą teatre. Nors buvo talentingas aktorius, vaidmenis gaudavo tik nereikšmingus. Vieną dieną jam tai pabodo, tad įkūrė savo trupę. Su šia rengė vakarinius pasirodymus įvairiose užeigose. Būtent tada vyras ir buvo pastebėtas bei pakviestas filmuotis televizijoje ir filmuose. Karjeros šuolis įvyko po to, kai 1994 m. H. Grantas sukūrė vaidmenį kino juostoje „Ketverios vestuvės ir vienos laidotuvės“. Aktorius įkūnijo geros širdies jaunuolį, kuriam, nors yra nepaprastai žavus ir charizmatiškas, nesiseka meilės reikalai. Hugh vaidino taip įtikinamai, kad darbo pasiūlymai pradėjo plaukte plaukti vienas po kito. Nors H. Granto populiarumas ir augo, išgarsino jį visai ne aktorystė, o tai, kad buvo suimtas kartu su afroamerikiečių kilmės prostitute. Tuometė sužadėtine Elizabeth Hurley po tūkstančio atsiprašymų Hugh atleido, tačiau kaip aktoriui jam reikėjo išvalyti savo suteptą reputaciją. Tam puikiai tiko lovelaso vaidmuo „Bridžitos Džouns dienoraštyje“. Iškart po šios romantinės kino juostos H. Grantas kartu su Julia Roberts nusifilmavo kino juostoje „Notting Hillas“, ir tada jo geras vardas jau buvo galutinai reabilituotas.
Didelės sėkmės Hugh Grantas sulaukė ir nusifilmavęs Richardo Curtiso kino juostoje „Tegyvuoja meilė“. Kalėdų laikotarpiui skirtame filme aktorius įkūnija Anglijos premjerą, kuris, nepaisant hektiško profesinio gyvenimo, atranda laiko slaptai meilei ir po kurio laiko ją drąsiai paviešina. Natūraliai charizmatiško būdo Hugh atliko šokį Downingo gatvėje, kuris nepaliko abejingų, tačiau realybėje H. Grantas ne sykį sakė, kad šeiminis gyvenimas – ne jam. Ir tikrai, pirmąsyk tėvu aktorius tapo tik būdamas vyresnis nei penkiasdešimties. Ir net tada nenuėjo prie altoriaus. Tik susilaukęs penkių vaikų su dviem moterimis, Hugh ryžosi šiam lemtingam žingsniui. Paprastai aktorius nėra linkęs pasakoti savo asmeninio gyvenimo detalių ar apie žmoną Anną ir tris jų vaikus, tačiau neseniai prisipažino, kaip per laiką pasikeitė jo požiūris: „Tai – geriausia, kas man yra nutikę. Skamba kaip banali klišė, tačiau būtent taip ir yra.“
Dabar, kai Hugh Grantas artėja prie savo 60-mečio, kino juostose kuriami jo vaidmenys nebėra tokie romantiški. Prieš dvejus metus televizijos seriale „Labai angliškas skandalas“ jis suvaidino tikrą liberalų atstovą, kurio karjera nutrūko dėl pagarsėjusio romano su vyriškosios lyties modeliu. Naujausiame Guy‘aus Ritchie filme „Džentelmenas“ Hugh įkūnijo pasibjaurėtiną privatų tyrėją, kuris mėgina šantažuoti marihuanos baroną.
Labai įdomu stebėti H. Granto karjerą ir kaip jis keičiasi. Man ne sykį teko jį sutikti, tad galiu drąsiai teigti, kad amžius šį aktorių daro tik dar patrauklesnį. Šiandien jis atrodo labai elegantiškas, kaip tikras džentelmenas, o kadaise buvę banguoti juodi plaukai nusidažė sidabru. Ir akyse vis ta pati ugnelė dega – lyg primintų, kad ne visus jo žodžius reikia priimti rimtai. Su Hugh susitikome Niujorke, viešbutyje „The Whitby“, dar prieš karantiną. Kalbėjomės apie skirtumus vaidinant protagonistus ir antagonistus, koks turėtų būti tikras džentelmenas, apie jį, kaip šeimos vyrą, ir, žinoma, apie tai, kad aktoriui tuoj sukaks jau 60.
– Žvelgiant į Jūsų karjeros pradžią, akivaizdu, kad tekdavo vaidinti charizmatiškas asmenybes. Šiandien Jūsų vaidmenys kur kas gilesni, tamsesni – tiek „Labai angliškame skandale“, tiek ir „Džentelmene“. Ar sunku Jums, kaip aktoriui, buvo nusikratyti pirmosios žiūrovų prilipdytos etiketės ir priversti priimti Jūsų vaidybą kaip rimtą?
– Na, R. Curtis visada juokėsi iš to, kad žiūrovai buvo įsitikinę, jog esu toks pat geras jaunuolis, kokius vaidinau jo kino filmuose (juokiasi). Jis puikiai žinojo, kad taip nėra, todėl jam buvo labai smagu sukurti mano personažą kino juostai „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Iš tikrųjų R. Curtiso filmuose tiesiog vaidinau, aš tikrai nesu ponas gerietis.
Žinote, kas įdomu? Kameros filmavimo aikštelėse yra lyg melo detektoriai. Jos parodo tiesą, apie kurią galbūt nė neįtarėte. Kameros viską jaučia, o labiausiai – žmonių viduje tūnantį blogį. Tikrai matėte Tarantino ar Scorsese‘ės kino šedevrus. Ar susimąstėte, kodėl jų sukurti filmai taip visiems patinka? Nes juose yra kažkas tikra, kas paliečia realybę. Aš manau, kad mes visi esame blogi, o civilizacija – labai trapi. Taigi kai vaidini blogą žmogų – tai yra tikra, ir kameroms tai patinka. Štai kodėl, mano manymu, vaidinti geriukus yra kur kas sunkiau nei blogiukus.
– Pastebėjau, kad filme „Džentelmenas“ pakeitėte ir savo balso tembrą.
Na, taip. Teko gana stipriai pakeisti savo balsą, kalbėti su akcentu. Prisipažinsiu, man dėl to neramu. Tiesa, anksčiau mano balsas ir gebėjimas jį keisti, imituoti įvairius, net kvailiausius akcentus buvo mano pragyvenimo šaltinis – įgarsindavau reklamas. Tad visad žinojau, kad gebu tai daryti. Tačiau kai buvo patvirtintas mano vaidmuo kino juostoje „Džentelmenas“, pasakiau Guy‘ui, jog nežinau, ar po šitiek metų vis dar skambėsiu įtikinamai, o jis teatsakė manimi tikintis. Nemažai sukau dėl to galvą, pradėjau įrašinėti savo balsą telefone. Man nepatiko, tad nusiunčiau Guy‘ui norėdamas įrodyti, kad akcentas skamba nenatūraliai. O jam pasirodė priešingai. Tikiuosi, man pavyko, tačiau labai dėl to nerimauju.
– Smalsu, kaip pats apibūdintumėte, kas yra džentelmenas? Kas, Jūsų manymu, yra puikus pavyzdys, koks turi būti vyras – tikras džentelmenas?
– Sunkus klausimas. Tikrai nemanau, kad džentelmeną apibrėžia dryžuotas kostiumas ar gvazdikas atlape, nors išvaizda ir svarbi. Iš gyvenimo patirties galėčiau pasakyti, kad tikras džentelmenas visada grąžina skolą (juokiasi). Neįtikėtina, kiek žmonių pasiskolina pinigų, ir tiek tu juos matai. Tad aš tikrai gerbiu tuos, kurie net ir kelis svarus grąžina, kai tik gali. O taip pat, mano manymu, tikras džentelmenas skatina, o ne menkina aplinkinius.
– Ar Jus vilioja pinigai?
– Dieve, taip (juokiasi). Pinigai yra geras dalykas. Šiandien man sekasi, tačiau vaikystėje augau neturtingoje ar neprivilegijuotoje šeimoje.
– Gali pasirodyti priešingai!
– Ir tikrai (juokiasi)! Tačiau taip nėra. Man pinigai yra geras dalykas, nereikėtų jų nuvertinti. Juk nesukti sau galvos, iš ko reikės apmokėti sąskaitas ar įsipilti degalų, labai patogu. Žinoma, niekada nereikėtų ko nors imtis tik dėl jų – tai visada atsigręš prieš tave. Teko kelissyk imtis projektų, kurie nebuvo prie širdies, netgi prieštaravo mano įsitikinimams, bet pamaniau, kad pinigai pravers, ir visada vėliau gailėdavausi. Nebūtinai iškart, kartais – ir po metų ar kelerių. Tokią štai gyvenimo pamoką išmokau.
– Ar tiesa, kad, gavęs „Ketverių vestuvių ir vienų laidotuvių“ scenarijų, agento paklausėte, ar tai – ne klaida, nes pirmąsyk gavote išties gerą vaidmenį?
– Taip. Tiesą sakant, tai buvo jau antras kartas. Pirmas – kai gavau „Džerio Magvairo“ scenarijų. Perskaičiau ir pamaniau – nieko sau! Paskambinau agentui ir paklausiau, ar tai – ne klaida. Jis atsakė, kad klaida, ir atsiprašė. Labai nusiminiau.
– Kaip jaučiatės šiuo gyvenimo etapu, kai Jums sukanka 60?
– Ketinu vykti į Šveicarijoje esančią kliniką „Dignitas“ baigti savo gyvenimo (juokiasi). Jie tai atlieka labai švelniai. Gal skamba nekaip, bet būtent taip ketinu švęsti (juokiasi).
– Tikrai nemanau, kad ten vyksite. Tad kaip ketinate iš tiesų švęsti?
– Na, greičiausiai surengsiu vakarėlį. Turiu draugą, kuris visada priverčia mane iškelti vakarėlį, nesvarbu – noriu to ar ne. Ir jis visada padaro mano šventes nepaprastas. Vienas to draugo triukų – pakviesti žmonių, kurie yra padarę man ką nors bloga (juokiasi). Tada jis prieina prie manęs ir sako: „Hugh, čia – Tedas. Jis apvogė tavo butą 1995 metais.“ (Juokiasi.) O aš esu per daug mandagus, kad tam žmogui pasiūlyčiau nešdintis lauk (juokiasi). „Tedai, užeik, jauskis kaip namie. Manau, kad žinai, kur ir kas yra“, – atsakau (juokiasi). Nujaučiu, kad kažkas panašaus nutiks ir šį rugsėjį, per mano 60 jubiliejaus šventę.
– Kokios didžiausios Jūsų gyvenimo pamokos?
– Net nežinau. Niekada nieko nedaryk tik dėl pinigų – ši nebloga. Taip pat, kaip rašoma Biblijoje, kad namus reikia statyti ant akmens, o ne ant smėlio. Manau, kad tai tikrai išmintinga. Savo vaikus mokau disciplinos ir nepasiduoti užgriuvus sunkumams. Juk nuleisti rankas labai paprasta, bet tada taip ir liksi nieko nepasiekęs. Galų gale neturėsi savigarbos. O tie, kurie savęs negerbia, tampa toksiškais žmonėmis. Teko tokių sutikti. Pavyzdžiui, tie, kurie turtus paveldi, niekada neišeina iš komforto zonos, todėl patys retai ką pasiekia. O jei neturi asmeninių pasiekimų – neturi ir savigarbos. O be jos esi bjaurus žmogus. Todėl dirbti privalu. Tik nežinau, kaip man reikės priversti savo išlepintus vaikus dirbti (juokiasi). Gal rykštė padės (juokiasi)?
– Kaip Jus pakeitė tėvystė?
– Tėvystė gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Žinot, ką supratau? Kai tau yra 59-eri ir namuose laksto 5 vaikai – niekada negali turėti pagirių (juokiasi). Žmonės man sako: „Laikykis!“ Ir klausia, kodėl, mano manymu, per pastaruosius 6–10 metų tapau geresniu aktoriumi. Manau, kad dėl vaikų. Juk dabar žinau, kaip atrodo tikra meilė, tad ir suvaidinti ją galiu kur kas įtikinamiau. O dar tapau atviresnis, lankstesnis.