Jei nepakenčiate šalčio ir tamsos – ką kalbėti skandinavams? Gidas, kaip švedai išgyvena žiemą

Žingsniuoju sparčiu žingsniu ant žvirgždu pabarstyto, sutrypto, vietomis ledu užšalusio sniego. Pleškina vidutiniškas, apie minus dešimties (bet jaučiasi kaip minus septyniolika) laipsnių šaltis. Tiesai į mano vilnoniu šaliku apmuturiuotą kaklą ir veidą pučia žvarbus, regis, tiesiog kiaurai skrodžiantis šiaurys. Vėjo gūsius jaučiu nebe kaip šaltį, o skausmą. Padidinu tempą, įjungiu visus kojų ir rankų raumenis ir imu kone šuoliuoti. Pro šalį švilpia mašinos – einu per tiltą, ir čia dar šalčiau, nuo vandens. Stokholmas – miestas ant vandens, salynų, beveik kaip Venecija, tik be romantiškų valtelių ir užpiltų gatvių.

Miestas, suręstas ant trisdešimties tūkstančių salų, nuolankiai prisiima savo šalčio auką. Vienintelis priešnuodis šalčiui yra aktyvi fizinė veikla. Tinkamas apavas ir rūbai, žinoma, taip pat.

Šiomis dienomis saulė čia ima leistis apie antrą valandą ir trečią valandą dienos čia jau būna visiškai tamsu. Miestą skrodžia šviečiančios, klykiančios, pulsuojančios iškabos. Jos mirguliuoja kaip kaleidoskopas visomis įmanomomis spalvomis – nuo žydros kaip negilaus vandenyno dugnas iki ryškiai oranžinės kaip apelsinų fiesta, nuo santūrios žalios kaip augalynai iki romios ir suvaldytos rožinės it kramtomoji guma. Šviesos gyvina, šviesina, skaidrina, valo, švyturiuoja ir tokiu būdu sakralina tamsą. Galbūt ne taip nuosaikiai ir tauriai, kaip laiku iškritęs sniegas, tačiau greitai ir efektyviai atlieka savo darbą, it galinga tolius nušviečianti švyturio šviesa arba šachtos darbininkų prožektorių tunelių tamsą skrodžianti šviesa. Taurus tamsos šviesintojas, misija įvykdyta, sere, eilini Frankai, šauniai padirbėta.

Vilniuje šiomis savaitėmis saulė leidžiasi apie ketvirtą, ir jūs, ko gero, galvojate, tik pamanykit, kas ta valanda.