Na, kaip tam senam anekdote, kur pirmokėlis, tempiamas į mokyklą spyriojasi ir šaukia: „Dvylikai metų! Už ką?!“. Taip, šeimos pareiga išaiškinti tam užsispyrėliui, kas yra mokykla ir kodėl jam ten reikia, taip, šeimos pareiga padėti savo atžalai įgyti įgūdžius ir žinias, kurių jam prireiks mokykloje. O reikia jų labai ir labai daug... Kažkada, dar praėjusiame tūkstantmetyje, su savo dukra, būsima pirmoke buvome susitikime su būsima pirmąja dukros mokytoja. Mokytoja pasakojo, ką vaikams reikės turėti ateinant į mokyklą, ką mokėti ir žinoti. Kai viena mama susirūpinusi pasakė, kad jos vaikas dar nepažįsta raidžių ir žino tik skaičių seką iki 10, tad ar jam nebus labai sunku mokykloje, mokytoja nusijuokė ir pasakė: „mokykla tam ir yra, kad čia vaikai visko išmoktų – neatimkite mokytojos duonos mokydami patys“.
Taip, tai buvo labai seniai, praėjusiame amžiuje ir praėjusiame tūkstantmetyje. O kaip yra dabar? Viešai pamąstyti šia tema pastūmėjo liūdnas pažįstamos moters skambutis telefonu ir štai ką ji pasakojo grįžusi iš pirmojo būsimųjų pirmokų tėvų susitikimo su mokykla. „ Prisistatydama ir pristatydama mokyklą būsimoji vaiko pirmoji mokytoja labai aiškiai įvardino, kokių pirmokų laukia mokykla: vaikai turi mokėti skaityti, rašyti, mokėti pagrindinius matematinius veiksmus, turi būti įvaldę darbą kompiuteriu, mokėti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, turi asmens higienos įgūdžių ir taip toliau ir taip toliau...
Pasak mokytojos, pirmokų ugdymo programa esanti labai sunki, todėl vaikai, negalintys atlikti to, ką įvardijo, geriau tegu mokosi tuos pirmus metus namie. Juk dabar galimas ir nuotolinis ir mokymas namie.... O kai viena mama paklausė, ką jai daryti, nes jie neseniai grįžo iš užsienio, kur vaikas lankė ne lietuvišką darželį ir jis dar sunkiai kalba lietuviškai, o ką jau kalbėti apie skaitymą ar rašymą, bet norėtų mokytis ne nuotoliniu būdu, o mokykloje, mokytoja nedviprasmiškai pareiškė – vaikas tuos metus turi mokytis namie, nes jis nebus pajėgus mokytis su kitais vaikais.
Žinote, ne vienas mūsų tėvų susigūžėme nuo tokių reikalavimų, nes vaikai, lankę priešmokyklinio ugdymo grupę, nebuvo mokomi nei skaityti nei rašyti, jie buvo tik supažindinti su raidėmis, skaičiais ir tiek. Dirbantiems tėvams mokyti vaikus to, ko reikalauja mokykla, tiesiog nebuvo kada. Žinoma, jei priešmokyklinėje grupėje tėvams būtų buvę pasakyta, jog vaikai namie turi būti mokomi tų dalykų, kurių jiems reikės ateinant į pirmą klasę, būtume per galvą vertęsi, bet mokę. O dabar labai nejauku. Tiesa, mūsų sūnui gal didelių problemų nebus, nes yra vyresnė sesė ir jai ruošiant pamokas, mūsų berniukas visą laiką trynėsi šalia ir vis klausinėjo: kas čia, kaip vadinasi, ką reiškia, kaip perskaityti... Todėl jis pažįsta raides, moka jungti žodžius ir sakinius, bet ar to užteks? Nežinau, gal sūnui ieškoti kitos mokyklos. Kaip čia išeina – juk vaikais su specialiaisiais poreikiais integruojami į bendro lavinimo mokyklas, o neišmokę namie skaityti turi mokytis namie? Įdomu, ar visur reikalavimai tokie patys? Ir iš viso, kas dabar yra mokykla? Gera mokykla. Mes pasimetę. Kai kurie tėvai po šio susirinkimo susiruošė per vasarą pulti vaikus rimtai mokyti matematinių veiksmų, skaityti...“
Nežinojau, ką atsakyti pašnekovei, todėl bandau pasižiūrėti, kas šiandien yra gera mokykla.
Geros mokyklos paieškose
Taigi, kas yra gera mokykla? Turėjome Tautinės mokyklos koncepciją, patvirtintą 1988m., turėjome Bendrojo lavinimo mokyklos bendrąsias programas, patvirtintas 1994 m., paskutinis dokumentas, įforminęs geros mokyklos įvaizdį, yra jau 5 metų senumo. Pirmoji Tautinės mokyklos koncepcija buvo sukurta mūsų Nepriklausomybės išvakarėse atsižvelgiant į aktualius ugdymo uždavinius – asmens orumo ir individualumo vertės sugrąžinimą, humaniškumo, moralumo ir tautinio savitumo bei savimonės stiprinimą. Čia buvo įvardintos mokyklos tikslai ir vertybės – mokykla kaip antrieji vaiko namai, kultūros ugdytoja ir dvasinės veiklos erdvė. Antrą kartą nacionalinė geros mokyklos samprata formuluota Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose, kur akcentuotas mokyklos bendruomenės ir gyvenimo mokykloje, kaip visuomenės ir valstybės kūrimo būdo mokantis demokratijos principais, doriniais ir pilietiniais idealais pagrįstos gyvensenos, vaidmuo. Kalbant apie asmens ugdymą, pabrėžtas savarankiškos, sąmoningos, įsipareigojusios kitiems ir tėvynei, aktyvios ir visapusiškai išsilavinusios asmenybės svarba.
Tiek šios dvi pirmosios, tiek pastaroji „Dėl geros mokyklos koncepcijos patvirtinimo“, priimta 2015 m. skirtos Geros mokyklos idėjai, pristatomi pagrindiniai JOS aspektai. Citata: „13.1. Asmenybės ūgtis. Ją apibūdina šie bruožai: asmenybės branda (savivoka, savivertė, vertybinis kryptingumas ir gyvenimo būdas); pasiekimai (mokinių įgytų bendrųjų ir dalykinių kompetencijų visuma); pažanga (per tam tikrą laiką pasiektas lygis, atsižvelgiant į mokymosi startą bei asmenines raidos galimybes, mokiniui optimalų tempą ir bendrosiose ugdymo programose numatytus reikalavimus).
Pagrindiniai ir pageidaujami mokyklos veiklos rezultatai – mokinių asmenybės branda, individualias galimybes atitinkantys ugdymo(si) pasiekimai ir nuolatinė ugdymo(si) pažanga. Mokiniai suvokia save kaip asmenybes, džiaugiasi savo pasiekimais ir kantriai įveikia nesėkmes, neprarasdami tikėjimo, kad jiems pavyks. Jie priima naujus iššūkius kaip kelią į tobulėjimą, sveikai pasitiki savo jėgomis, tačiau adekvačiai ir kritiškai vertina realybę.
Mokykloje vienodas dėmesys skiriamas visų asmens kompetencijų, nustatytų ugdymo programose, ugdymui(si). Įgyjami pagrindiniai gebėjimai, leidžiantys tapti pilietiškais, humaniškas vertybes puoselėjančiais visuomenės nariais ir sėkmingai planuoti asmeninį ir profesinį gyvenimą. Mokinių pasiekimai vertinami, atsižvelgiant ne vien į apibrėžtus, programinius ugdymo tikslus, bet ir į individualias kiekvieno mokinio išgales bei ypatybes, siekiant nuolatinės asmeninės pažangos mokiniui tinkamu būdu ir tempu, netrikdomos mokinio pasiekimų lygio klasėje ar mokinių grupėje įvertinimų...“
Žodžiu, trumpai tariant: Gera mokykla – prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi. Na, o jei dar glausčiau, geros mokyklos bruožai yra saugumas mokykloje, gera emocinė aplinka ir geri mokytojai.
Kas yra kas
O kas yra geras mokytojas? Tas vedlys, mokantis kiekvienoje dykumoje surasti žaliąją oazę...
Na, kaip tame anekdote, kur mokytojas šaukia ant Petriuko: „Tavo galvoje – plika dykuma“.
– Jūs visiškai teisus, – atsako jam Petriukas, – tačiau kiekvienoje dykumoje yra oazės, bet ne kiekvienas kupranugaris moka surasti kelią iki jų...“
Gal kuriant Geros mokyklos koncepciją, pirma reikėjo apibrėžti kas yra Geras mokytojas? Juk geroje mokykloje turėtų dirbti tik geras mokytojas...
Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė, sako, kad geras mokytojas turi būti kūrėjas. „Jis turi kurti kartu su vaiku, o jų bendra veikla turi būti skirta prasmių ir atradimų paieškai, vaiko smalsumui patenkinti, mokymosi visą gyvenimą nuostatai formuotis, mokymosi sėkmei skatinti, vertybėms ugdyti...Turėtų, bet esminis mokytojo, kaip ir gydytojo ar dvasininko išskirtinumas – pašaukimas. Mokytojai yra nuo Dievo. Kaip ir daugelį kitų profesijų atstovų, taip ir mokytojus galima skirstyti į nuo Dievo ir neduok Dieve.“
Mes visi norime, kad mūsų vaikus geroje mokykloje mokytų geri mokytojai nuo Dievo, kurie juos išmokytų ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, pažinti pasaulį, bet ir gebėti prisitaikyti prie modernios bei globalios visuomenės ir nuolat kintančių gyvenimo sąlygų.
Mano galva, visos koncepcijos, visos programos kuriamos ne tam, kad jos nugultų stačiuose ar kažkam leistų gauti ekspertų, kitokius vardus ar postus, bet tam, kad jos gyventų ir leistų jose gyventi mūsų vaikams. Terminų žodynas labai aiškiai ir glaustai apibrėžia mokyklos sąvoką ir sako, kad „mokykla yra mokymo bei auklėjimo įstaiga“. Visiems, kas peržengia jos slenkstį. Ir jei tu kažko nemoki ar nežinai, MOKYKLA privalo tau padėti išmokti ir sužinoti, nes tokia jos paskirtis.
Ar tik mokantys skaityti gali tapti mokiniais?
Psichologai ir pedagogai teigia, kad nors dalis vaikų į mokyklą ateina gerai skaitydami, mokėdami aritmetinius veiksmus, dar nereiškia, kad jie puikiai pasirengę naujam gyvenimo etapui. Vaiko brandumą mokyklai nusako ne vienas, o keli svarbūs kriterijai. Specialistai mini įvairius gebėjimus ir įgūdžius, kurie svarbūs vaiko sėkmei mokykloje: pasirengimas mokytis ir pasirengimas mokyklai.
Pasirengimas mokytis nusako vaiko intelektinius gebėjimus, kurie padės jam įsisavinti mokyklos programą: geba susikaupti, išlaikyti dėmesį, mąstyti, sklandžiai reikšti mintis, yra smalsus, domisi aplinka, kelia klausimus, palygina daiktus pagal įvairius požymius, atranda skirtumus, panašumus, supranta skaičiaus sąvoką, klasifikuoja pagal kelis požymius, įsimena eilėraščių, dainelių žodžius, skiria garsus, atpažįsta raides.
Pasirengimas mokyklai – tai poreikis ir mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais ir suaugusiais, reikšti, nuomonę, laikytis taisyklių. Vaikas turi žinoti savo asmeninę informaciją: adresą, vardą, pavardę, šeimos sudėtį, ką dirba tėvai... Taip pat turi būti savarankiškas (apsitarnauti, pavalgyti, persirengti), jaustis saugiai be tėvų su kitais žmonėmis. Emociškai brandus vaikas geba valdyti savo pyktį, pasitiki savimi, atsitikus nesėkmei ieško sprendimų. Jis domisi aplinkiniais, reaguoja į kitų jausmus, moka dalintis, nesunkiai susidraugauja su bendraamžiais. Suvokia save kaip mokinį, domisi pasauliu, klausinėja, mėgsta vartyti knygas.
Ir pabaigai
Tegu liežuvis susitraukia ir rankos nudžiūsta tam, kas prieštarauja geros mokyklos idėjai. Bet tas netikėlis kipšiukas smegeninėje zyzia kaip įkyrus uodas ir sako:“ Jei yra geros mokyklos koncepcija, tai gal yra ir blogos? Ar Geros mokyklos koncepcija neįteisina blogos mokyklos koncepcijos? Ar ne visos mokyklos privalėtų būti geros, o blogosios turėtų sulaukti visokeriopų auditorių ir kontrolierių?
Kaip manote?